Mokymai ar puota maro metu?

Savo darbe – konsultuodamas įmones ir rengdamas mokymus – pastaruoju metu dažnai susiduriu su vienu įsišaknijusiu faktoriumi. Kalbai užėjus apie mokymus įmonėje, tiek aš, tiek mano kolegos susiduriame su maždaug tokia nuostata:

Darbuotojų mokymai krizės metu = puota maro metu

Juk manoma, kad krizės metu reikia taupyti, o darbuotojų mokymai yra didelės išlaidos.

Reaguodami į susiklosčiusią situaciją, mes paruošėme specialius praktinius seminarus, kurių metu pagrindinis dėmesys skiriamas ne tik teorijos įsisavinimui, bet jos praktiniam taikymui įmonės procesų pertvarkymui. Tai yra praktiniai „hands-on“ seminarai, kurių metu įmonės darbuotojai nustato, „ką reikia pakeisti“ įmonės procese, kartu su eksperto pagalba nusprendžia „į ką pakeisti“ ir sudaro pokyčių diegimo planą. Tai užtikrina, kad seminarų metu įgautos žinios bus iškart pritaikytos įmonėje didinat veiklos efektyvumą.

Mūsų manymu, tai yra vienintelis teisingas kelias gauti užsakymų, o klientams suteikti vertę.

Pažiūrėkime. Kompanijos konkurencingumą lemia trys faktoriai:

  • darbo įrankiai (įrengimai),
  • darbuotojų sugebėjimai ir kvalifikacija,
  • vadovų sugebėjimai bei kvalifikacija.

Net du faktorius tiesiogiai galima paveikti mokymais. Todėl vadovai susiduria su dilema – daryti mokymus ar ne.

Kiekvienas vadovas siekia, kad verslas būtų sėkmingas ir gyvuotų ilgai. Tam reikia pastoviai didinti kompanijos konkurencingumą, Todėl būtina investuoti į darbuotojų mokymus. Tačiau norint, kad verslas būtų sėkmingas ir gyvuotų ilgai (ypač krizės metu), reikia kontroliuoti kompanijos išlaidas ir todėl neinvestuoti į darbuotojų mokymus…

Ši dilema yra aktuali net kai mokymai kainuoja daug mažiau dėl ES paramos. Nes mokymų kaštai – tai ne tik išlaidos dėstytojams, mokymo klasei, bet ir tas laikas, kada darbuotojai mokosi, o ne dirba.

Kaip išspręsti mokymų dilemą?

Pagrindinė problema – vadovai nėra įsitikinę, kad mokymai duos naudą. Šias abejones skatina keletas priežasčių. Viena jų – prieš keletą metų populiarūs ‘komandos motyvavimo’, ‘vertybių kūrimo’ ir panašūs seminarai realios, apčiuopiamos naudos įmonei nedavė (aišku, galima ginčytis dėl jų įtakos kolektyvo motyvacijai), todėl krizės metu nebeatrodo tokie patrauklūs. Netgi tie mokymai, kurie buvo orientuoti į įmonės procesų efektyvumo didinimą, dažniausiai tik ir likdavo darbuotojų ‘jerundicijos’ praplėtimu, įmonė aiškios naudos negavo.

Ko gi trūko, kad mokymai būtų sėkmingi, t.y. duotų naudą? Sėkmė – ar tai būtų važiavimas dviračiu, ar mokėjimas parduoti, ar valdyti gamybą – priklauso nuo intensyvių ir varginančių praktinių pastangų nuolat tobulinti atliekamus veiksmus. Dėstytojas ne tik turi paaiškinti, ką reikia daryti, tačiau ir “palaikyti už rankos” kuomet klausytojas išbando naujus metodus.

Kad mokymai padėtų įmonei įgauti realų konkurencinį pranašumą, ir aukščiausio lygio vadovai, ir vidurinės grandies vadybininkai, ir pardavėjai, specialistai, gamybininkai, administracija – visi turi sutarti dėl vieno bendro tikslo ir judėti jo link, naudodami adekvačius bei efektyvius metodus.

Priešingu atveju – šioje vietoje sutinku su dauguma įmonių vadovų – mokymai tikrai yra puota maro metu.

Komentarų dar nėra, tad jūsiškis bus pirmasis.

Jūsų komentaras