Sau 06 2009
Hamletiškas klausimas: keistis ar nesikeisti?

Apie 1980 metus išsipildė gamybininkų košmaras. Jie pagamino daugiau, negu žmonės norėjo pirkti. Šiam momentui vertinama, kad pasaulyje nenaudojamų gamybinių pajėgumų yra nuo 30 iki 70%. Šį faktą įsidėmėkime, jis pravers vėliau.
Kaip matuojamas gamybos vadovas? Efektyvumu. O kaip matuojamas efektyvumas? Kiek laiko įranga buvo naudojama naudingai, arba kiek laiko dirbo. Iš to gaunasi, kad norint dirbti efektyviai, geriausia daryti vieną produktą, ir taip visą gyvenimą. Bet žmogus nori rinktis nors iš trijų (beje, politikoje tas neveikia). O tai reiškia, kad gal gamybininkas ir dirba efektyviai, bet niekas neperka pridarytų produktų. Todėl tenka praplėsti asortimentą.
Nuo tokios išvados gamybininkus išmuša šaltu prakaitu. O kaip mūsų efektyvumai?! Kam jie įdomus, jeigu pinigų neuždirbam, ir, be to, turite gamybos našumo perviršį, todėl galite šokinėti gamyboje nuo vieno produkto prie kito. Beje, ir dar reikia daryti mažomis partijomis, nuo šiol jūsų efektyvumą matuosime laiku įvykdytais užsakymais arba TDD. Po truputį vis daugiau atsiranda vadovų, kurie supranta, kad vienintelis gamybos matavimas yra „įvykdyti laiku visi pažadai“ ir pertvarko gamybą šia linkme. Tuo labiau, kad Lean su TPS įrodė, kad tai įmanoma. Bet kai pradedi daryti mažomis partijomis, tai ir klientams reikia siųsti krovinius po ketvirtį fūros.
Kas nors bandė gyvenime išsiusti 1 m3 400 kg krovinį? Ir dar pigiai! Pasirodo, kad vežėjams tai neįdomu. Siuntų tarnyboms krovinys truputį per didelis ir sunkus, nors už jūsų pinigus įvykdomas bet koks noras. Paštas išvis nesuprato, ko aš noriu iš jų. Ir gaunasi, kad aš pusę fabriko perstačiau, kad galėčiau patenkinti bet kokį kliento norą, o dėl vežėjų negaliu nugabenti produkcijos. Neįvykdytas laiku užsakymas, klientas piktas iš piktų giminės. Po pokalbio su piktu klientu sukasi tik viena mintis galvoje: Mirtis vežėjams!
Dabar vežėjams irgi nesaldu, bet kodėl jie kratosi mažų krovinių? Versijų gali būti daug, bet viena man atrodo įtikinama. Tiesiog vežėjai nenori turėti reikalų su pakrovimo-iškrovimo logistika. Jie tiesiog nori važiuoti nuo taško A iki taško B. Bet man jau seniai nereikia vežėjų, man reikia, kad reikiamas krovinys būtų nugabentas reikiamu laiku reikiamam klientui. Bet tai jau gaunasi siuntų tarnybos su visa savo krovinių logistika ir nemažu antkainiu.
Kaip besuksi, vežėjams situacija nepavydėtina. Visi juos spaudžia, kad vežtų mažais kiekiais ir dažnai, o sistema sukurta, kad vežtų daug ir pigiai. Vienu metu vežti daug ir mažai nesigauna, todėl ir stovi vežėjai prie kryžkelės su hamletišku klausimu: keistis ar nesikeisti?
Įvertinkite šį įrašą:
Šio įrašo peržiūrų internete skaičius: 2,188 (taip pat galite skaityti per RSS)
Taip, atrodo einame Lean, TPS ir ToC linkme. Toyota gavo savo tiekėjų tinklą pertvarkyti ir “išmokyti” dirbti pagal savo sistemą. Galbūt kažkam teks tą patį pradėti daryti Lietuvoje?
[Atsakyti]
vezejai savaime niekada nebuvo lankstus ir sunkiai tiketina, kad sugebes persiorientuoti.
jie sugeba paskaiciuot savo menesines sanaudas (transporto tiesioginius/netiesioginius ir administracijos) ir bando atmusti per tam tikra kieki reisu.
todel ne vienas is gamintoju nedirba tiesiogiai su vezejais (arba vezejai sudaro tik nedideli logistikos paslaugu tiekeju procenta). gamintojai iesko visai kito sprendimo logistikai, kuri gali uztikrinti tik logistikos kompanija, tiesiogine ta zodzio prasme. ji gali net neturet nuosavo transporto, nes pats transportas cia yra tik butinas “hardware” sprendimui igyvendinti, ir jo parametrai (siuo atveju tech charakteristikos, amortizacija, lizingai ir tt) neturi lemiancios itakos sprendimo igyvendinimui, skirtingai nuo vezejo, kuris negali but toks lankstus.
As sakyciau teisingas poziuris i logistikos paslaugas turi prasideti nuo sprendimo pateikimo ir tik tada, esant reikalui galima optimizuotis (deversifikuotis jei norit) ir pirkt nuosava transporta, o ne prisipirkus transporto paskui mastyti apie tai kokiame sprendime ji panauduot, nes taip lengvai vezamu reisu stipriai apmazejo.
[Atsakyti]