Common sense

Kvailas atrodo klausimas, bet muziejaus verslo modelis susideda iš to, kad surenka viską į vieną vietą ir už įėjimą ima pinigus. Neima pinigų už žiūrėjimą į kiekvieną eksponatą atskirai. Paimkime internetą. Visi visko prideda ir labai džiaugiasi, kad kas nors domisi. Bet ar mes mokame už įėjimą? Nežinau, kaip jūs, bet aš kiekvieną mėnesį gaunu sąskaitą, nesvarbu, ar žiūrėjau ką nors, ar ne. Galima sakyti, kad už įėjimą į internetą (muziejų) jau susimokėjau. Todėl viskuo, ką tenai randu, galiu naudotis, nes jau už įėjimą susimokėjau. Tegul interneto tiekėjai aiškinasi, ar tai, ką aš matau, yra legalu. Man tai viskas legalu, nes jau susimokėjau interneto tiekėjui, ir tegul jis tenai su visais kuo reikia dalinasi. O visokių įstaigų kabinėjimasis atrodo labiau kaip reketas.

Bet yra pramogų parkai, kur už įėjimą susimoki, o vėliau moki už kiekvieną atrakcioną. Nes tam, kad veiktų atrakcionas, reikalingos papildomos kintamos išlaidos. Taigi toks modelis netinka internetui, nes kaip ir kintamų išlaidų nėra. Todėl internetas tikrai veikia pagal muziejaus verslo modelį, ir neaišku, kodėl už filmų peržiūrą reikia mokėti. Bet jeigu vis dėlto nuspręs, kad reikia, tada reikia reikalauti, kad muziejuje prie kiekvieno eksponato atskirai pardavinėtų bilietėlius, nes kitaip visi lankytojai bus piratai.

Gal geriau dar vieną ąsotį alaus ir pereikime į kitą diskusijų lygį – Lietuvos piratų muziejų. Įdomu, koks būtų pirmas ir populiariausias eksponatas?

Pradėsiu viską nuo toli. Kažkada seniai, dar blokados laikais, teko dirbti Kauno akademinėse klinikose. Buvo toks sunkus metas, kad masiškai trūko vaistų, todėl neoficialiai gydytojams buvo duotas nurodymas gydyti tik jaunesnius negu 40 metų pacientus. Ir beveik viską gydė penicilinu. Nuo to laikotarpio, kai tik paskiria peniciliną, man pilvas pradeda spazmuoti.

Kažkada viename filme su John Travolta buvo suskaičiuota, kiek kainuoja gyvybė. Sąrašo pabaigoje buvo vaiko gyvybė, kuri nieko nekainavo. Kodėl? Ogi dar niekam nesuspėjo įsiskolinti, ir nėra niekam įsipareigojęs, be to, nėra didelių dėdžių, kuriems šis mažas žmogutis būtų reikalingas, todėl ir nėra kam užsistoti.

Taip jau atsitiko, kad per paskutinį pusmetį teko susidurti su privačiom medicinos įstaigom ir Konstitucijos garantuota sveikatos priežiūra. Su privačiom viskas paprasta – bet koks kaprizas už jūsų pinigus. Bet kainos tokios, kad jau yra ne prieinamos, o skirtos infarktui organizuoti.

Taigi, guli mano sūnus valstybės garantuotos ir iš mūsų mokesčių finansuojamos ligoninės lovos pataluose.  Praėjus trims dienoms po operacijos būsena negerėja, ir dar sužinau, kad paskyrė antibiotikus, kurių pagrindinė sudėtis yra penicilinas. O dar žinant, kad dabar yra krizė!?  Teko rimtai pakalbėti su gydančiu gydytoju. Ir tik tada jis man pasakė, kad reikiamų vaistų nėra, o tų, kurių reikia, nėra Vilniaus vaistinėse. Gerai, kad Lietuva švogerių kraštas, pavyko surasti vaistus pas distributorius ir visai ne Vilniuje. Kodėl jų nebuvo vaistinėse? Pasirodo, kad jų neperka pakankamai dideliais kiekiais, todėl niekas nelaiko lentynose. Teisingai, vaistas specifinis, ir jo turėtų turėti ligoninės. Distributorius negali parduoti vaistų privatiems asmenims, taigi teko dar ir vaistinę prijungti. Bet tam reiks kelių dienų, todėl … teko skolintis vaistus pas kitą ligonį. Sūnui jau gerėja. Dabar patys skolinam vaistus kitiems mažiems pacientams.

Šioje situacijoje gydytojai sukasi kaip gali, bet nemanau, kad yra normalu, kai trūksta reikiamų vaistų ir beveik viskas yra gydoma penicilinu. Beje, labiausiai siutina, kad apie tai tylima, ir ligos atveju, kol tai sužinai – prarandamas laikas. O pavėluotas gydymas visada pasidailina komplikacijomis, kas vaiku labai pavojinga. Neigiami daiktai gali išlįsti tik po kelių metų. Kad situacija pasikeistų, turi kas nors baisaus atsitikti. Šiuo atveju kalbame apie vaikų gyvybes. Nenorėčiau, kad tas baisaus atsitiktų su mano vaikais, ir nesinori tikėti, kad ligoninės jau dirba blokados rėžimu ir valdžia taupo vaikų sąskaita.

Aš niekada nesupratau, kas yra kapitalizmas ar socializmas. Turiu tik vieną pastebėjimą, kad kai kalbama apie kapitalizmą, beveik visada manoma, kad kalbama apie konkurenciją. Dažniausiai – laukinę konkurenciją.

Visai neseniai pro akis praslydo tyrimas, kur buvo sakoma, kad konkurencijai reikia mažiausiai 15 stambių rinkos žaidėjų, kurių nė vienas neturi daugiau negu 15% rinkos dalies. Tik tokiu atveju galima garantuoti, mes turime konkurenciją; visais kitais atvejais – monopolijas. O kai yra monopolija, valstybė pradeda kištis į įmonės reikalus, nustatinėja žaidimo taisykles, reikalauja parodyti planus – dar vienas žingsnis ir pereisime prie planinės ekonomikos. Kur man šitas žodžių junginys girdėtas?

Dabar pradedu suprasti, kodėl nė vienoje fantastinėje knygoje neteko skaityti apie kapitalizmą, visur buvo arba imperijos, arba super korporacijos. Panašu, kad laukinis kapitalizmas skaičiuoja paskutines dienas, todėl pasveikinkime… Ką pasveikinkime? Gal socializmą su planine ekonomika? Politiškai nekorektiškas terminas, ar ne? Todėl sveiki atvykę į monopolistinį kapitalizmą!

Turėsime parodyti pinigus

Lietuvos verslas pastaraisiais metais intensyviai mokėsi. Vaikščiojo per žarijas, karstėsi po medžius, braidė srauniomis upėmis. Jie nugalėjo vidines baimes, pažino savo kolegas, vieni tapo lyderiais, kiti išmoko nuspėti kliento poreikius iš veido bruožų. Ir tuomet atėjo krizė. Žmonės, kuriuos mes pravedėme pro ugnies ir vandens stichijas, nebenori pirkti verslo mokymų. Kas atsitiko? Prisižaidėme! 

Pripažinkime, daugybė mokymų įmonėms neatnešė jokios naudos. Jei būtų priešingai, mokymų rinka šiuo metu klestėtų. Dabar, rinkose tvyrant krizės nuotaikoms, kiekvienas įmonės veiksmas turi duoti greitą apčiuopiamą naudą, išreiškiamą litais. Ar mes, mokytojai, turime ką pasiūlyti? 

Nauda matuojama uždirbtais pinigais 

Kadangi apie pinigus kalbėti sugeba ne visi mokytojai, augant rinkoms mes sėkmingai slėpėmės po žarijomis, pūtėme emocinius burbulus ir bandėme pakerėti gražbylystės dovana. Mums neblogai sekėsi, nes kursų lankytojai buvo patenkinti, negailėjo gražių atsiliepimų ir rekomendacijų. Pasibaigus augimui, liko tradiciškai gražūs prisiminimai iš verslo mokymų – smagūs lektoriaus anekdotai, gardūs pietūs ir linksmai praleistas laikas. Natūralu, kad šie prisiminimai neverti tų pinigų, kurie buvo investuoti tikintis sulaukti verslo sėkmės. Pastaroji vis dar matuojama uždirbtais pinigais. 

Ar užsakovas gali tikėtis, kad verslo mokymai padės jam uždirbti? Kaip bebūtų apmaudu mokytojams, teigiamas atsakymas  yra vienintelė galimybė norint išlikti mokymų rinkoje. Bus įdomūs tik tie dėstytojai, kurie stovėdami prie lentos parodys kliento pinigus. Jei neparodysim patys, mūsų paklaus – būkime tuo tikri. Išvedžiojimai apie ilgalaikę naudą, apie sudėtingą jos išmatavimą sudegė su paskutinėmis žarijomis.  

Užsakovai dėl to tik išloš. Nes mes pagaliau susitelksime į apribojimus, kurie jiems trukdo uždirbti. Jei apribojimas yra nepakankami pardavimai, vienintelė išeitis – įsigilintį į pardavimų procesą, pažiūrėti, kaip klientai aptarnauja savo klientus. Jei apribojimas slypi nesusikalbėjime, mes būsime priversti analizuoti darbuotojams nustatytus matavimus. Žmonės vis dar elgiasi taip, kaip juos matuoja. Jokios iškylos nesucementuos kolektyvo taip, kaip tai padarys bendras tikslas, bendras tikslo siekimo planas.  

Mažiau romantikos, daugiau konkretumo 

Mokymai truks ne po 2-3 dienas kelet1 kart7 per metus, o po dieną kiekvieną savaitę. Tik tokiu būdu galima paskatinti (priversti) darbuotojus formuoti naujus įpročius. Atsiras pokyčių tęstinumas. Žinoma, iki to laiko, kol turėsime, ką pasakyti.  

Kartu su užsakovais analizuosime metodus, kaip jie dirba, nagrinėsime, ką ir į ką reikia pakeisti, nustatysime, kas atsakingas už pokyčius, susitarsime, kada ir kaip matuosime pokyčių rezultatą. Mokymai taps panašūs į konsultacijas, tačiau tai neišvengiama, kai užsakovai norės pamatyti pinigus, o mes norėsime juos parodyti. 

Liūdna žinia viešbučių ir konferencijų salių operatoriams. Mokymai iš Druskininkų, Birštono ar Palangos persikels į gamyklas, cechus, sandėlius mažiau romantiškose vietose. Mokysime ten, kur bus daromi pokyčiai, kur bus iš karto priimami sprendimai, kur sudaromi grafikai ir kur jau kitą dieną bus imamasi veiksmų. Juk plaukti vis dar mokomasi baseine. 

Mokytojai taip pat turės keistis. Ypač tie, kuriuos sugadino europiniai pinigai. Perskaityti tris knygas (iš kurių viena – retorikos) bus maža tam, kad turėtum verslo klientų. Jei iki šiol, mokant planavimo ar projektų valdymo, pakakdavo hipotetinių pavyzdžių („statysime saldainių fabriką“), tai nūdien mokytojams teks prisidėti planuojant ir valdant realius projektus. Mokymų dalyviai, anksčiau atlikinėję teorinius, su kasdiene veikla nesusijusius, projektus, tarsi žaisdavo kompiuterinį žaidimą. Prie monitoriaus gali būti asas žaisdamas „Quake“ ar „Formula-1”, tačiau šaudyti išmokstama tikroje šaudykloje, o vairuoti – tikroje sankryžoje. Ir vargas tam mokytojui, kuris nemokės užtaisyti tikro ginklo ar priparkuoti tikro automobilio.  

Mokės įžvelgę apčiuopiamą naudą 

Girdėti kalbančių, esą pats mokymų klientas kaltas, jog nesugebėjo pasinaudoti kursų metu išdėstytais patarimais ir pagerinti savo įmonės veiklos efektyvumo. Štai vienose įmonėse po kursų efektyvumas padidėjo 1,5 karto, o kitose po tų pačių kursų buvo užfiksuotas nulinis pagerėjimas.  

Pasižiūrėkime, kokios gi įmonės gavo naudos iš mokymų. Dažniausiai tai buvo tos, kurios rengė vidinius kursus. Kurios į dalyvių sąrašą įtraukė žmones ne pagal žvaigždučių kiekį antpečiuose, bet pagal roles procesuose. Naudos gavo tos įmonės, kurių mokymuose dalyvaudavo ir marketingo, ir tiekimo, ir gamybos žmonės. Jei pavyko suorientuoti šiuos skirtingus padalinius vieningai siekti pelno, tokiai įmonei nebereikėjo siųsti savo darbuotojų į išgyvenimo miške stovyklą, kad jie geriau pasitikėtų vieni kitais.  

Tačiau jokie vidinės komunikacijos ar komandos formavimo kursai nepadės tokiai įmonei, kurioje gamybininkai matuojami pagal gamybos efektyvumą, o, pavyzdžiui, pardavėjai, pagal klientų pasitenkinimą. Galima marinti badu, girdyti degtine – pagerėjimo grįžus į darbą tikėtis neverta. Jie nesutars tol, kol pardavėjai norės kuo įvairesnių prekių mažesnėmis partijomis, o gamybininkai, priešingai, kuo didesnių partijų ir mažesnės gaminių įvairovės.  

Bet žinoti yra viena, o įgyvendinti pokyčius – visai kita. Iki šiol mes tik mokėme, o dabar turėsime priversti klientus išmokti ir taikyti. Visai kaip mokyklos laikais – užduosime namų darbų, rengsime kontrolinius (auditus) ir rašysime pažymius (matuosime progresą). Taisysime klaidas ir aiškinsime, kaip jų išvengti. Drąsinsime, kai bus prieita dar viena kliūtis, ir džiaugsimės kartu, kai ji bus įveikta. Tekintojus mokysime jų ceche, o statybininkus – statybų aikštelėje. Lipsime su vadovais į kraną ne tam, kad įveiktume aukščio baimę, bet tam, kad geriau pastebėtume darbininkų veiksmus, kurie nekuria pridėtinės vertės. 

Ir kai mokymų bendrovės sugebės parodyti savo klientams pinigus, tuomet jie kitaip pažvelgs ir į ES fondų paramą, kurią pastaruoju metu daugelis linkę ignoruoti. Grynuosius akylai skaičiuojantys akcininkai jau suprato, kad plėsti darbuotojų akiratį (tegu ir remiant ES fondams) nėra bendrovės tikslas. Suprato, kad ekonominį sunkmetį atlaiko ne darbuotojų sertifikatais ar per žarijas pėdinančiųjų nuotraukomis nukabinėtos biurų sienos, bet esminiai pokyčiai, kurių imasi visa organizacija. Pinigai vis dar yra bendrovių tikslas.

Senais gerais sovietiniais laikais į pensiją išėjo vienas partijos vadovų. Jis savo įpėdiniui paliko tris sunumeruotus laiškus su prierašu atplėšti tik krizės atveju. Taigi krizė savęs ilgai laukti nevertė. Įpėdinis praplėšė pirmą laišką, o tenai parašyta, kad jis viską verstų prieš tai buvusiai valdžiai. Pasinaudojo patarimu, viskas nurimo. Kiek palaukusi krizė ėjo pro šali ir užsuko pažiūrėti kaip sekasi. Įpėdinis praplėšė antrą laišką, o tenai patarimas, kad viską reikia versti ant imperializmo arba blogų oro sąlygų (sausra, potvynis, sniegas ir t.t.). Nelabai tai padėjo, bet išgyveno įpėdinis. Ir tada pasibeldė krizė trečią kartą. Praplėšė trečią laišką: “Rašyk tris laiškus”.

Papildymas iš „užstalės tauškalų” serijos
Visos revoliucijos vykdomos naktimis. Paskutines pasekmes srėbėme daugiau nei 50 metų. Gal visų gerovės labui uždrauskime Konstitucijoje Seimui dirbti naktimis?

Krizės akivaizdoje reikia keistis ir dauguma priima vieninteli sprendimą – atleisti darbuotojus. Darbuotojų atleidimas dažnai labai įtakoja įmonės veiklą, ir ne geruoju. Bet kodėl manoma, kad įmonei pasikeisti “į gerąją pusę” reikia labai daug laiko – mėnesių ar metų?

Dauguma atvejų pasiekti teigiamus rezultatus galima per artimiausias savaites. Ir jeigu veiksmai teisingi, nereikia imtis kompromisų ir abejoti dėl įmonės ateities. Pagrindine krizės problema yra apyvartiniu lėšų trūkumas, nes jos užšaldytos žaliavose, neparduotoje produkcijoje ar tiesiog vėluojančiuose projektuose. Atskiras segmentas, kuris suvalgo dalį apyvartinių lėšų, yra skolininkai – deja, visas vadovų dėmesys dažniausiai apsiriboja tik šia sritimi.

Su sumažėjusiais darbuotojų ištekliais reikia elgtis atsargiai, nes jų liko nedaug, ir koncentruoti savo pastangas į apyvartinių lėšų didinimą. Bet kaip tai padaryti, jeigu viskas iš pagrindų pasikeitė ir neaišku, kokia yra verslo aplinka. Iškyla klausimas: nuo ko pradėti? Ir iš viso, ar reikia pradėti, ką nors keisti?

Dauguma įmonių praeityje investavo daug, kad sukurtų tvirtas ir vientisas įmones. Bet įvykus pasikeitimams visi išsigando, kad gali neišgyventi naujomis sąlygomis. Ką norėčiau akcentuoti, kad išlaisvinus apyvartines lėšas galima lengvai apsaugoti įmonės ateitį. Bet tai ne viskas, ką reikia padaryti, nes pinigai pasibaigs, mes tik išlošėm truputį laiko. Reikia prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir sukurti mechanizmus, apsaugančius nuo tokių krizių dabar ir ateityje.

Kai mes tai supratome, pakalbėkime apie realią problemą valdant įmones. Didžiausia vadovų problema yra, kaip realizuoti pakeitimus įtraukiant visus tarpinius vadovų lygius. Kai tas atlikta, kaip sinchronizuoti visus pakeitimus įmonės viduje. Kol mes nežinome, kaip atliksime įmonės transformaciją, mes negalime pradėti pakeitimų. Todėl ir darome kaip visi – atleidžiame darbuotojus.

Bet jeigu darome kaip visi, kodėl tikimės kitokių rezultatų nei kiti?

Savo darbe – konsultuodamas įmones ir rengdamas mokymus – pastaruoju metu dažnai susiduriu su vienu įsišaknijusiu faktoriumi. Kalbai užėjus apie mokymus įmonėje, tiek aš, tiek mano kolegos susiduriame su maždaug tokia nuostata:

Darbuotojų mokymai krizės metu = puota maro metu

Juk manoma, kad krizės metu reikia taupyti, o darbuotojų mokymai yra didelės išlaidos.

Reaguodami į susiklosčiusią situaciją, mes paruošėme specialius praktinius seminarus, kurių metu pagrindinis dėmesys skiriamas ne tik teorijos įsisavinimui, bet jos praktiniam taikymui įmonės procesų pertvarkymui. Tai yra praktiniai „hands-on“ seminarai, kurių metu įmonės darbuotojai nustato, „ką reikia pakeisti“ įmonės procese, kartu su eksperto pagalba nusprendžia „į ką pakeisti“ ir sudaro pokyčių diegimo planą. Tai užtikrina, kad seminarų metu įgautos žinios bus iškart pritaikytos įmonėje didinat veiklos efektyvumą.

Mūsų manymu, tai yra vienintelis teisingas kelias gauti užsakymų, o klientams suteikti vertę.

Pažiūrėkime. Kompanijos konkurencingumą lemia trys faktoriai:

• darbo įrankiai (įrengimai),
• darbuotojų sugebėjimai ir kvalifikacija,
• vadovų sugebėjimai bei kvalifikacija.

Net du faktorius tiesiogiai galima paveikti mokymais. Todėl vadovai susiduria su dilema – daryti mokymus ar ne.

Kiekvienas vadovas siekia, kad verslas būtų sėkmingas ir gyvuotų ilgai. Tam reikia pastoviai didinti kompanijos konkurencingumą, Todėl būtina investuoti į darbuotojų mokymus. Tačiau norint, kad verslas būtų sėkmingas ir gyvuotų ilgai (ypač krizės metu), reikia kontroliuoti kompanijos išlaidas ir todėl neinvestuoti į darbuotojų mokymus…

Ši dilema yra aktuali net kai mokymai kainuoja daug mažiau dėl ES paramos. Nes mokymų kaštai – tai ne tik išlaidos dėstytojams, mokymo klasei, bet ir tas laikas, kada darbuotojai mokosi, o ne dirba.

Kaip išspręsti mokymų dilemą?

Pagrindinė problema – vadovai nėra įsitikinę, kad mokymai duos naudą. Šias abejones skatina keletas priežasčių. Viena jų – prieš keletą metų populiarūs ‘komandos motyvavimo’, ‘vertybių kūrimo’ ir panašūs seminarai realios, apčiuopiamos naudos įmonei nedavė (aišku, galima ginčytis dėl jų įtakos kolektyvo motyvacijai), todėl krizės metu nebeatrodo tokie patrauklūs. Netgi tie mokymai, kurie buvo orientuoti į įmonės procesų efektyvumo didinimą, dažniausiai tik ir likdavo darbuotojų ‘jerundicijos’ praplėtimu, įmonė aiškios naudos negavo.

Ko gi trūko, kad mokymai būtų sėkmingi, t.y. duotų naudą? Sėkmė – ar tai būtų važiavimas dviračiu, ar mokėjimas parduoti, ar valdyti gamybą – priklauso nuo intensyvių ir varginančių praktinių pastangų nuolat tobulinti atliekamus veiksmus. Dėstytojas ne tik turi paaiškinti, ką reikia daryti, tačiau ir “palaikyti už rankos” kuomet klausytojas išbando naujus metodus.

Kad mokymai padėtų įmonei įgauti realų konkurencinį pranašumą, ir aukščiausio lygio vadovai, ir vidurinės grandies vadybininkai, ir pardavėjai, specialistai, gamybininkai, administracija – visi turi sutarti dėl vieno bendro tikslo ir judėti jo link, naudodami adekvačius bei efektyvius metodus.

Priešingu atveju – šioje vietoje sutinku su dauguma įmonių vadovų – mokymai tikrai yra puota maro metu.

Matosi, kad šiame verslo vystymosi etape bus daug momentų, kai reiks rinktis tarp etiškų veiksmų ir ne visai. Pirmiausia, kas versle yra etiška? Sako, tai, kas buvo atlikta nors 1000 verslininkų. Galime prieiti išvados, kad pirmas 1000 buvo neetiški, bet čia jau tokia auka.

O dabar apie”vokelius”.

Kas domėjosi individualia veikla, žino, kad iki 2009 metų sausio dienos buvo vienas mokesčių tarifas GPM 15% ir dar minimalūs mokesčiai į “Sodrą” (1170 Lt per metus). Bet kokiu atveju, jeigu per metus galėjau gauti pelno daugiau negu 20 tūkstančių, jau apsimokėjo turėti IV. 20 tūkstančių atrodytų dideli pinigai, bet mes kalbame apie metines pajamas, tai dar mažiau negu vidutinis atlyginimas.

Bet pavyzdžiu paimkime, kad žmogus sugebėdavo uždirbti 3000 Lt pelno. Taigi 2008 metais jis mokėjo GPM 15% -> 450 Lt, ir dar atidėdavo po 100 Lt “Sodros” mokesčiams. Šiam žmogui likdavo „ant rankų” apie 2450 Lt. Dabar jis gali jaustis buržujumi. Nes jam uždėjo papildomus mokesčius – pagrindiniai susiję su “Sodra”. GPM: 15%, PSD: 9%, VSD: 28.50% ir dabar žmogui lieka tik 1425. Visas skirtumas – 1125 Lt – atiduodamas geresniam … Kam geresniam? Kas bus geriau žmogui, kuris dabar yra priskiriamas ne prie vidutinės klasės, o prie skurstančių? Kvailas klausimas, ar ne?

Beje, tai dar ne blogiausias variantas. Jeigu dar čia įmaišytume ir PVM, tai mokesčiams susimokėti prireiktų daugiau negu 2000 litų.

Ką žmogui daryti, kai taip per vieną dieną jo gyvenimas apsivertė todėl, kad kažkas pasakė per televiziją, kad trūksta kažkokiame biudžete jau 5 milijardų, nors prieš mėnesį sakė, kad tik 3 milijardų? Manau yra labai paprastas būdas. Tiesiog pereiti prie natūrinių mainų ir dar įsiregistruoti bedarbiu darbo biržoje. Beje, kol kas aš neradau įstatymo, kuris apmokestintų natūrinius mainus. O mainau aš viską į austą audeklą (pinigai dabar ne ant popieriaus spausdinami). Tokiu atveju žmogus pajamos nesumažės, o netgi padidės. Gal tai ir bus neetiška pirmam tūkstančiui, bet visi sekantys elgsis visai etiškai.
* – skaičiavimai visur apytiksliai, kad suprastume pasikeitimų mąstą, o ne susimokėtume mokesčius
** – autorius išreiškia tik savo nuomonę ir neskatina nemokėti mokesčių
*** – kad dar viskas aiškiau taptų mokesčių fronte pridedu nuorodą į straipsnį „Naujų mokesčių labirintais“

Apie 1980 metus išsipildė gamybininkų košmaras. Jie pagamino daugiau, negu žmonės norėjo pirkti. Šiam momentui vertinama, kad pasaulyje nenaudojamų gamybinių pajėgumų yra nuo 30 iki 70%. Šį faktą įsidėmėkime, jis pravers vėliau.

Kaip matuojamas gamybos vadovas? Efektyvumu. O kaip matuojamas efektyvumas? Kiek laiko įranga buvo naudojama naudingai, arba kiek laiko dirbo. Iš to gaunasi, kad norint dirbti efektyviai, geriausia daryti vieną produktą, ir taip visą gyvenimą. Bet žmogus nori rinktis nors iš trijų (beje, politikoje tas neveikia). O tai reiškia, kad gal gamybininkas ir dirba efektyviai, bet niekas neperka pridarytų produktų. Todėl tenka praplėsti asortimentą.

Nuo tokios išvados gamybininkus išmuša šaltu prakaitu. O kaip mūsų efektyvumai?! Kam jie įdomus, jeigu pinigų neuždirbam, ir, be to, turite gamybos našumo perviršį, todėl galite šokinėti gamyboje nuo vieno produkto prie kito. Beje, ir dar reikia daryti mažomis partijomis, nuo šiol jūsų efektyvumą matuosime laiku įvykdytais užsakymais arba TDD. Po truputį vis daugiau atsiranda vadovų, kurie supranta, kad vienintelis gamybos matavimas yra „įvykdyti laiku visi pažadai“ ir pertvarko gamybą šia linkme. Tuo labiau, kad Lean su TPS įrodė, kad tai įmanoma. Bet kai pradedi daryti mažomis partijomis, tai ir klientams reikia siųsti krovinius po ketvirtį fūros.

Kas nors bandė gyvenime išsiusti 1 m3 400 kg krovinį? Ir dar pigiai! Pasirodo, kad vežėjams tai neįdomu. Siuntų tarnyboms krovinys truputį per didelis ir sunkus, nors už jūsų pinigus įvykdomas bet koks noras. Paštas išvis nesuprato, ko aš noriu iš jų. Ir gaunasi, kad aš pusę fabriko perstačiau, kad galėčiau patenkinti bet kokį kliento norą, o dėl vežėjų negaliu nugabenti produkcijos. Neįvykdytas laiku užsakymas, klientas piktas iš piktų giminės. Po pokalbio su piktu klientu sukasi tik viena mintis galvoje: Mirtis vežėjams!

Dabar vežėjams irgi nesaldu, bet kodėl jie kratosi mažų krovinių? Versijų gali būti daug, bet viena man atrodo įtikinama. Tiesiog vežėjai nenori turėti reikalų su pakrovimo-iškrovimo logistika. Jie tiesiog nori važiuoti nuo taško A iki taško B. Bet man jau seniai nereikia vežėjų, man reikia, kad reikiamas krovinys būtų nugabentas reikiamu laiku reikiamam klientui. Bet tai jau gaunasi siuntų tarnybos su visa savo krovinių logistika ir nemažu antkainiu.

Kaip besuksi, vežėjams situacija nepavydėtina. Visi juos spaudžia, kad vežtų mažais kiekiais ir dažnai, o sistema sukurta, kad vežtų daug ir pigiai. Vienu metu vežti daug ir mažai nesigauna, todėl ir stovi vežėjai prie kryžkelės su hamletišku klausimu: keistis ar nesikeisti?

Šventės turi tikrai vieną teigiamą savybę – prie vieno stalo surenka įvairių sluoksnių, specialybių ir išsilavinimo žmonių. Be abejo, bendravimas vyktų nelabai sklandžiai, jeigu ne ugninio vandens savybės.

Temų tikrai nelabai gausu, tai krizė, vėl krizė ir mokesčiai. Kažkaip greitai sutarėm dėl pirmų dviejų temų, o va dėl mokesčių tikrai buvo įdomių diskusijų. Tiesa, autorius pastoviai šokinėjo iš vienos girtumo stadijos į kitą, todėl perduos tik tai, kas liko atsiminimuose, ir visiškai negarantuoja už jų autentiškumą.

Kad bus pakelti mokesčiai, labai patiko gaunantiems mažas pajamas. Pagaliau įkrėtėm tiems turtuoliams. Bet prisiminus anekdotą, kad tik revoliucionieriai norėjo, kad nebūtų turtingų, o va dekabristai – vargšų, tostų kiekis padaugėjo. Kaip visada užmirštama, kad turtingi žmonės gali atsidaryti įmonę šalyje su nuliniu pelnu ir mokėti dividendus 20%, arba blogiausiu atveju susirasti naują TV žvaigždę. Taigi mokės vidurinės klasės piliečiai. Bet mus pataisė buhalteris ir parodė variantus, kai net žmogus, gaunantis 600 litų atlyginimą, po naujų gaus mažiau. Tada užgėrė ir kita pusė diskusijos dalyvių.

Galų gale kažkas valstybės valdymą prilygino verslo įmonės valdymui, tiesa, monopolistinės ir pakankamai didelės. Ką daro verslo įmonė, kai ateina sunkūs laikai? Mažina kainas ir išlaidas. Mūsų atveju, kainos tai būtų mokesčiai, o išlaidos – jos visur vienodos. O gal ne visur? Tarkim, verslo įmonėse darbo užmokestis sudaro 30% ar daugiau visų išlaidų. Beveik visi sutiko, kad naujais metais atlyginimai bus mažesni arba dalį darbuotojų atleis. Bet ar kas nors girdėjo, kad valstybės tarnautojams bus mažinami atlyginimai, ar bus atleista apie 2500 darbuotojų?

Pasirodo, kad bus keliama. Štai mokytojai nusprendė, kad gaunamas atlyginimas yra neteisingas, truputį pasiderėjo ir išsiderėjo atlyginimo padidinimą 70%. Tiesa, dabar žada, kad mokės tik 50%. Bet mintis, kad galima išsiderėti teisingus mokesčius, manau, visiškai nebloga. Tiesa, šiam momentui, vaizdas su garsu pradėjo trūkinėti, todėl liko tik trupinėliai diskusijų.

O mokesčius reikėtų mokėti pagal ‘donation’ principą – savanoriškai, kiek gali ir konkrečiam projektui. Tiesa LEO atveju turbūt ‘donation’ principas neveiktų, kažkaip viskas jau pakvipo VST kvapeliu, kai buvo už 7 nupirkta, o po to už 25 parduota.

Ir iš viso neaišku, kam reikėjo Seime uždrausti stipriuosius gėrimus. Reikėjo jiems prieš kiekvieną sesiją išduoti po normą, už kenksmingas sąlygas … vodka connecting people … disconected.