Alfa.lt perskaičiau vieną interviu – jame neišgirdau nieko naujo ir būtent apie tai norėčiau parašyti.
Šiai temai – sąnaudų apskaitai – su broliu esame paskyrę kelis pokalbių vakarus prie alaus arbatos ir visi jie baigdavosi noru nukryžiuoti pabarti “Pačiolio” žmones už tas pasekmes, kurias Lietuvos ekonomikai sukėlė šios įmonės ilgus veiklos metus propaguojama sąnaudų apskaitos ideologija. Žinoma, ne jie tą sugalvojo, “taip yra visame pasaulyje”. Tiesą sakant, asmeniškai nepažįstu nė vieno žmogaus iš “Pačiolio” ir neturiu jokių nusistatymų prieš konkrečius asmenis, tiesiog sveiku protu analizuojant visą tą jų propaguojamą “vadybą” užverda kraujas. O kai jis užverda, norisi imtis veiksmo, kuris duotų greitą rezultatą. O kadangi “Pačiolio” filosofija kerojosi ir bujojo Lietuvoje ilgus metus ir mes su broliu prie alaus arbatos nesugalvodavome, kaip tą bjaurastį staigiai išnaikinti, tai iš to silpnumo ir kildavo mintys apie susidorojimą pabarimą.
Tikiuosi, suprantate, kad juokauju – ir atsiprašau “Pačiolio” žmonių už gal ne visai vykusį mano nusistatymo jų idėjų atžvilgiu pademonstravimą. Tiesiog labai norėčiau padiskutuoti su “Pačiolio” kaštų apskaitos dėstytojais, auditoriais (internete, TV eteryje, nevermind) – turėtume daug minčių commonsense.lt įrašams. Beje, nesu “Pačiolio” anei konkurentas, anei likęs nelaimingas klientas, anei ex-verslo partneris – mano nusistatymas grynai ideologinis, neturiu jokio komercinio intereso.
Po tokios subjektyvios įžangos dar turėčiau patikslinti, kodėl “Pačiolį” kaltinu prisidėjus prie Lietuvos ekonomikos smukimo/nepakankamo augimo. Todėl, kad įmonės (o visos buhalterės, beveik visi finansų direktoriai ir dauguma vadovų yra mokinęsi “Pačiolio” kursuose) labai gerai išmoko savo veikloje daugiau naudoti ne akseleratorių, o stabdžius.
Manau, kad prie “Pačiolio” temos šiame tinklaraštyje grįšiu dar daug daug kartų, vadinasi, galėsiu konkrečiais pavyzdžiais pagrįsti savo prielaidas ir kaltinimus.
O dabar truputėli palukštensiu minėtą straipsnį alfa.lt (primigtynai kviečiu paskaityti).
(…) vien tik uždirbti dideles pajamas ir nėra galutinis įmonės veiklos tikslas. Tikslas yra uždirbti pelną, o jis priklauso ne tik nuo uždirbtų pajamų dydžio, bet ir nuo padarytų įmonės veikloje kaštų. Iš esmės sumažinus kaštus, net ir kritus pardavimo apimčiai, galima ir toliau veikti pelningai.
Sutinku 100 %. Važiuojam toliau.
Žymus kaštų sutaupymas pasiekiamas todėl, kad įdiegus vadybos ir kaštų apskaitos sistemą, vadovui nebereikia gainioti darbuotojų, nuolatos kontroliuojant, kaip kuris dirba.
Pasak interviu pašnekovų, didžiausias sąnaudas pripučia blogi darbuotojai. O aš galvojau, kad didžiausios problemos pelningumui kyla dėl:
- pernelyg didelio atsargų (prekių) kiekio (didesnės sandėliavimo sąnaudos, daugiau nuvertėjusių/nebegaliojančių prekių, pinigų užšaldymas ir dėl to negalėjimas įsigyti paklausių prekių)
- paklausių prekių trūkumo (= prarasti pardavimai/negautos pajamos)
- nepaklausių prekių gaminimo “į sandėlį” (pinigų užšaldymas ir dėl to negalėjimas įsigyti žaliavų)
- didelių pusfabrikačių sankaupų
- didelio broko lygio
- daugybės “mudų” (vertės nekuriančios veiklos)
- nesugebėjimo laiku užbaigti projektų neviršijant biudžeto
- kt., nelygu kokiu verslu užsiima bendrovė
Žinoma, visa tai “Pačiolio” apskaitos lentelėje arba neapskaitoma, arba įrašyta kitose – ne sąnaudų – eilutėse. O kadangi mes pelną didiname tik mažindami sąnaudas, taigi į kitas eilutes nelįsime…
(…) Kiekvienas darbuotojas pradeda dirbti kontroliuodamas ir vertindamas kitų, su jo darbu susijusių, darbuotojų veiklą.(…) Įvedus tokią tvarką visi darbuotojai dirbdami kartu kontroliuoja ir bendrą įmonės kaštų lygį.
Kuo daugiau sutaupysime, tuo daugiau uždirbsime… Todėl taupykime visur, nes tik tokiu būdu ir uždirbsime bendrai… Tai verslo šventos karvės, kurias sėkmingai puoselėja sąnaudų apskaitos šalininkai. Jie galvoja, kad pavykus pasiekti pagerėjimą vienoje sistemos dalelėje, tuo pačiu mes pasiekėme pagerėjimo ir visoje sistemoje. Todėl jeigu priknaipysim daug tokių pagerėjimų, tai mūsų organizacija bus pasiekusi ženklų pagerėjimą. Man atrodo, kad commonsense.lt skaitytojai jau supranta, kad ši prielaida yra ydinga ir prieštarauja sveikam protui.
(…) norint įgyvendinti vadybos ir kaštų sistemą būtina geros kokybės informacija apie ne tik visos įmonės veiklą ir jos rezultatus, bet ir apie kiekvieno padalinio bei jo darbuotojo rezultatus.
Šioje vietoje truputėlį išsiplėsiu. Pateiksiu pavyzdį. Statybos bendrovė betonuoja namą – iš pradžių suvirina armatūrą, vėliau sumontuoja klojinius (susuka tokiais spec. varžtais) ir į juos supila betoną. Tai padariusi brigada po poros dienų klojinius išmontuoja ir pradeda montuoti perdangą, ir taip toliau, kol subetonuoja visą namą. Kadangi su apyvartinėmis lėšomis visiems yra striuka, tai su užsakovu susitarta (visa laimė), kad atsiskaityta bus po kiekvieno subetonuoto aukšto. Taigi statybų bendrovė sąskaitą gali išrašyti tik tuomet, kai subetonuos visą aukštą. O už vėlavimą numatytos baudos.
Ir štai bebaigiant montuoti klojinius II aukšte paaiškėja, kad trūksta lygiai 4 spec. varžtų tam, kad konstrukcija būtų parengta betonavimui. Visi tie tūkstančiai varžtų buvo sunaudoti, o štai 4 pritrūko. Ką daryti?
Darbų vykdytojas, puikiai suprasdamas, kaip svarbu laiku baigti darbą (išrašyti sąskaitą ir turėti apyvartinių atlyginimams išmokėti, technikai nuomotis ir t.t.), ieško sprendimo, kur gauti tuos nelemtus 4 varžtus. Kadangi tie varžtai yra specifiniai, vienintelis tiekėjas yra Kaune. Nepavykus greitai suorganizuoti transporto iš Kauno, darbų vykdytojas pasiunčia tuo metu į statybos aikštelėje buvusį kamazą į Kauną parvežti 4 varžtų. Kamazas po 3 valandų grįžta, vėlai vakare sumontuojami likę klojiniai. Išrašoma sąskaita. Baudų išvengta.
Ir štai po kelių savaičių šią situaciją analizuoja “Pačiolio” auditoriai. Jiems kyla klausimai, kur po galais švaistomos statybų bendrovės lėšos! Įvertinus kamazo kelionę (tarkime, 200 Lt), vieno iš tų 4 varžtų kaina yra nebe 10 Lt, o 10+(200/4)=60 Lt !!! Kitaip tariant, vienas varžtas pabrango 600 proc., o tokias išlaidas gali leisti tik prastas darbų vykdytojas, kuris visiškai nieko nesupranta apie taupymą ir taupymo tiesioginį ryšį su pelnu…
(…) norint sėkmingai įveikti krizinę situaciją būtinos visų įmonės darbuotojų pastangos, nes išlaidos daromos kiekvienoje darbo vietoje.
Taigi toks pačioliškas knaipinėjimas turėtų apimti visą organizaciją. Nes tokių 600 proc. neefektyvių išlaidų gal būti daugiau. Pavyzdžiui, kodėl buvo perkami tik 4 varžtai, kai perkant 500 būtų pritaikyta 10 proc. nuolaida. Arba kodėl kamazas prastovi pusdienį be darbo ir vairuotojas tą pusdienį skaito ant vairo pasidėjęs laikraščius. Juk atlyginimą jam mokame – neefektyvu.
Tai, kad betonavimo metu visi veiksmai yra subordinuoti į siauriausią grandį – betono išpylimą, to pačioliškose lentelėse nesimato. Neužbetonuosi greičiau, nei betonas išbėgs per piltuvą. O jei bus nepasiruošta pilti – kranininkas bus nusileidęs į žemę papietauti, nebus sumontuoti klojiniai arba tiesiog pritrūks pusės kubo betono – įmonė liks be pajamų. Tai žinodamas darbų vykdytojas sieks ne taupyti, o laiduoti kuo didesnį pralaidumą. Todėl laikys kamazą “ant šucherio”, užsakys geriau kubu daugiau betono (kad tik jo pabaigoje nepritruktų) ir užsakys į kraną “Čili picą”, nors tai sąnaudų prasme yra pasaulio pabaiga.
), kažkaip visai buvau pamiršęs brūkštelti apie šią “Rimi” inovaciją, nors apie tai prieš mėnesį buvau skaitęs ir jų 
