Common sense

Buvau užsiminęs, kad parašysiu apie šiukšles. Jas, tiksliau konteinerį (žr. nuotr.), stovintį prie mano namų, VSA vaikinai ištuština kiekvieną penktadienio rytą. Atvažiuoja su tokia didele mašina, pačiumpa su spec. kranu tą konteinerį ir išverčia jo turinį į savo didelę mašiną. Už šį darbą – savaitinį šiukšlių išvežimą – mes sumokame po 32 Lt per mėn.

Kaimynystėje gyvena mano tėvai, su jais mes dalinamės minėtu konteineriu, kuris laikomas pusiaukelėje tarp mūsų namų.  Taigi mano tėvas kiekvieną ketvirtadienio vakarą nuoširžiai susirūpina, kad “reikia užpildyti konteinerį”, “nes rytoj atvažiuos šiukšliavežiai”. Juk VSA sumokame tiek pat nepriklausomai nuo to, pilną ar pustuštį konteinerį jie susiverčia – todėl norint “efektyviai išnaudoti mokamus pinigus”, “reikia prikrauti pilną konteinerį”.

Tačiau tiek daug šiukšlių (į konteinerį telpa 240 litrų) mes “nesugeneruojame”, todėl ketvirtadienio vakarais vis iškyla klausimas: “Ką dar išmesti?”. Paprastai tas “dar” būna kažkas iš kompostinės

Argi mano tėvas neteisus – juk reikia maksimaliai išnaudoti tai, už ką mokame pinigus?

Aš esu kitos nuomonės. Matyt todėl, kad žmona švarą namuose matuoja pagal dulkių kiekį, o ne pagal konteinerio pripildymo lygį. Ir konteineris man yra tok pat išteklius, kaip kad draudimas ar ekskomisarų apsauga. Šiukšlininkams aš moku už žinojimą, kad nereikalinga dėžė, arbūzo žievės ar alaus skardinės visada ras sau vietą minėtame konteineryje.

Pastaruoju metu verslo spauda perpildyta įvairiais patarimais, kaip siekti efektyvumo. Jį tikrai galima pasiekti, tik ar visur jo reikia?  Nes didindami efektyvumą “vietiniame optimume” (užpildant šiukšlių dėžę) mes nebūtinai padidiname efektyvumą visoje grandinėje (namai netampa švaresni). Todėl skaitydamas įvairius patarimus siekti taip vadinamojo efektyvumo, visuomet klausiu savęs, ar tai IŠ TIKRŲJŲ būtų efektyvu galutiniam rezultatui.

Share/Bookmark

Šiandien planavau parašyti tekstą apie šiukšlių išvežimą, tačiau jam šiandien nelemta pasirodyti   Priežastis -- ne šiukšlės ir ne išvežimas -- tiesiog šiandien VISUR dominuoja viena tema, kuri nepasiduoda sveikam protui. Supranti, kad kalbėti/rašyti apie kažką kita šiandien tiesiog ne laikas, nepaisant to, kad gyvenimas tęsiasi ir olimpiados atidarymo dieną.

Audrius vakar parašė, kad kvaila tikėtis pasiekti rezultatą, geresnį už kitų, jei darai tą patį, ką daro kiti. Taigi šiandien mes visi norim pasiekti tokį patį rezultatą (matuojamą medaliais olimpiadoje), todėl ir elgiamės taip pat: rašome, skaitome, mintyse linkime sėkmės olimpiečiams ir ypač laukiame krepšininkų pergalių užsikabinę tas vėliavėles ant automobilių.

Į šį olimpinės informacijos ažiotažą noriu įlieti ir commonsense.lt, primindamas mūsų skaitytojams keletą akimirkų iš euforinės nakties pernai, kuri neturėjo nieko bendro nei su protu, nei su sveikata (kitą dieną-dvi).

Sėkmės Lietuvai!!!

Share/Bookmark

Paskutiniu metu įmonės pradėjo suprasti, kad darant taip pat, kaip visi, sunku tikėtis kitokių rezultatų, nei gauna kiti. O tai reiškia tik viena – reikia keistis. Ir vadovai dažnai manęs klausia, kaip užtikrinti inovacijų diegimą įmonėje. Aš visada klausiu – kas bus „Garvežys“?  Kaip jūs manote, kokią aš matau vadovų reakciją?

Tenka paaiškinti. Tarkim, turime naują inovaciją, kuri vadinasi „Geležinkelio sistema“. Taigi visus pasyvius elementus, tokius kaip bėgiai ar vagonai, lengva padaryti, bet, jeigu neturi aktyvaus elemento (garvežio), visa sistema neveiks. Beje, tik turint garvežį galima pasakyti, kokius bėgius ir kur reikia tiesti bei kaip ir kiek vagonų galima prijungti. Deja, bet dažnai vadovai man sako: „Jūs sugalvokite sistemą, kuri pati turėtų veikti“.  Sistema be žmogaus, be aktyvaus žmogaus, neveiks. Todėl kai tik pokalbis pasuka šia kryptimi, aš prarandu bet kokį susidomėjimą šia tema.

Čia yra ištrauka iš vienos inovacijos diegimo lietuviškoje įmonėje. Kas nepatingės susirasti visą filmą ir pažiūrėti klausimus ir atsakymus, išgirs vieną įdomų atsakymą – mane vadino BULDOZERIU. Tik tada, jei vadovas yra garvežys, galima tikėtis, kad įmonėje kas nors pasikeis.  Beje, visi tai gerai žino, bet panašu, kad visi turi viltį. Kalbant su bet kuriuo žmogumi, turinčio viršsvorio, greitai supranti, kad jis žino, kaip numesti svorį – mažiau valgyti ir daugiau judėti. Bet kodėl jis vis dar turi tą viršsvorį? O gi todėl, kad turi vilties, kad vieną dieną atsiras tabletė, kurią prarijus viskas susitvarkys. Va, ir dar vienas vadovas, atėjęs į susitikimą, ieškojo tokios tabletės.

Share/Bookmark

Dažnai tenka susidurti su įmonėmis, kurios yra išbalansuotos savo vadovų. Kad lengviau suprastumėte, apie kokį išbalansavimą aš kalbu, pateiksiu tokį pavyzdį.

Kai eina kolona žmonių, reikia dviejų pagrindinių žmonių. Vieno, kuris žiūrėtų, kur kolona turi eiti, ir kito, kuris žiūrėtų, kad kolona neiškriktų. Pagrindinė problema yra ta, kad jeigu prižiūri koloną, neturi laiko dairytis, kur reikia žygiuoti, o jeigu dairaisi naujų galimybių – nėra laiko užsiimti kasdienine veikla.

Kas atsitinka, kai įmonėje yra tik vienas iš šių žmonių? Jeigu dominuoja lyderis, kuri nuolat stengiasi greitai reaguoti į rinką, galų gale įmonė atrodo kaip nuvarytas arklys, kurį reiktų nušauti. Jeigu įmonėje dominuoja vadovas, tai sutvarkyta būna viskas, išskyrus pardavimus. Nuolat jų trūksta, arba parduota ne tai, ką galima pagaminti.

Todėl dažnai sėkmingose įmonėse dirba duetai - partneriai papildo vienas kitą. Bet Lietuvoje ten, kur pinigai, du akcininkai sugyventi negali. Todėl ir turime nedaug realiai sėkmingai dirbančių įmonių, kurioms vadovauja vienas žmogus. Vienam žmogui turėti dvi prieštaraujančias savybes – išskirtinis atvejis.

Share/Bookmark