Common sense

Jau seniai ruošiausi parašyti komentarą apie “profesijos brolio”  V. Kero interviu ManoKarjera.lt.

Jis įdomiai sudėliojo mokymo rezultatų lygius:
•    Klausytojai šypsosi ir yra labai patenkinti
•    Dalyviai atsimena, apie ką buvo kalbėta
•    Kai darbuotojai – mokymų dalyviai – naudoja tai, apie buvo kalbama
•    Mokymai pradeda kurti vertę įmonei.

Vertinant mokymus, mano manymu, reikėtų pradėti nuo kurso tikslo. Yra kursai, skirti įkvėpti, sumotyvuoti. Yra kursai, skirti suburti komandai. Yra kursai (dažniausiai atvirojo tipo) supažindinti su kažkokia metodika. Na ir patys sudėtingiausi (mano galva) yra kursai, skirti paskatinti naujoves įmonėje. Deja, kaip teisingai pastebėjo komentuotojai, tokių konsultantų, kurie sugeba pastūmėt įmonių darbuotojus pokyčiams, yra labai nedaug.

Bet “it takes two to tango” – todėl labai svarbu ir įmonės vadovų nuomonė ir elgesys. Jei vadovai nerodo aiškaus susidomėjimo ir palaikymo tam, kas kalbama per kursus, retas kuris iš darbuotojų ryšis diegti pokyčius… Net jei ir labai nori.

Mes įmonėje stengiamės būti treneriais savo klientams – ir tai reiškia – ne visuomet klientams malonūs. Juk mes norime duoti klientui (įmonės savininkui) vertę/rezultatą. O tą pasiekti kartais motyvacijos neužtenka… Kartais reikia ir “pastimuliuoti” klientą (kitaip sakant, įspirt į s…).

Share/Bookmark

Galime pradėti dar vieną mitą. O gal, ne? Kokių jūsų nuomonė?

Share/Bookmark

Sako, kad naujasis lietuviškas pasas yra vienas saugiausių pasaulyje. Tikėkimės. Tačiau saugumas yra ne vienintelė ypatybė, kuria mūsiškasis pasas išsiskiria iš kitų šalių asmens dokumentų.

Share/Bookmark

Mano ankstesnio įrašo komentare viena iš lankytojų paklausė: „Ar „robotukų armija“ yra įmonės konkurencinis pranašumas?“ Geras klausimas Mano atsakymas būtų „TAIP“, tačiau vykdant, o ne kuriant.

Vienas iš svarbiausių bet kokio proceso valdymo bei gerinimo elementų yra atkartojamumas. Kuo mažiau įgyvendinant procesą yra svyravimų, tuo stabilesnis procesas, tuo labiau prognozuojami rezultatai. Vienas iš didžiausių proceso svyravimų šaltinių yra žmogus, su savo žmogiškomis savybėmis. Todėl įgyvendinant procesus, juos “darant”, daugelio vadovų svajonė yra „robotukų armija“. Darbuotojai, kurie tiksliai daro tai, kas liepta, ir kaip liepta.

Net šiuolaikinėje karyboje karo veiksmuose pripažįstama, kad silpniausia grandis yra žmogus. Tačiau mūšio (konkurencinės kovos) baigtį nulemia 2 dalykai: teisingai parinkti planai – strategija ir taktika, bei įgyvendinimas. Šioje vietoje labai svarbu atskirti: joks „robotukas“ nesukurs neilinės strategijos, tačiau dažnas žmogus gali sužlugdyti įgyvendinimą. Demokratija ir diskusijos tinka, kol nepriimtas sprendimas (nesukurtas procesas).

Vykdant labai svarbu griežtas priimtų sprendimų, procedūrų laikymasis. Ir aš tikrai nemanau, kad vadovai kiekvienam naujam darbuotojui visada privalo išaiškint viso proceso logiką – tiesiog jiems neliktų laiko niekam kitam. Darbuotojai dažnai turėtų vadovautis “Nike” principu: „Just do it“. Ir, kai supras egzistuojantį procesą, tuomet galima siūlyti jo patobulinimus ir (juos aptarus ir patvirtinus !!!) procesą pakeisti.

Šiuolaikinės chirurginės operacijos labai panašios į gamybinį procesą, kur kiekvienas labai tiksliai žino savo darbo dalį. Ar Jūs norėtumėt gultis ant operacinio stalo žinodami, kad vienas iš operuojančios komandos narių labai mėgsta kūrybą. Ir kad operacijos metu gali sugalvoti paimprovizuoti. Galbūt rezultatas gali būti geresnis negu standartinės operacijos, bet galbūt ir ne… Taigi visada prieš laužydami procesą užduokite sau klausimą: ar aš tikrai suprantu, kodėl būtent toks procesas naudojamas ir ar aš suprantu savo pakeitimų įtaką visam procesui?

Share/Bookmark

Kiek sutiktumėte užsidirbti mėlynių mainais į kompiuterį už 777 Lt? Veiksmas vyko šiandien Vilniuje:

Share/Bookmark

Važiuodamas iš Kazlų Rūdoje esančio kliento, pakeliui nusprendžiau sustot papietaut ir tiesiog noriu aprašyt savo įspūdžius, kaip vyko mano pietūs.

Sustojau prie pakelėje esančios kavinės-saunos-svečių namų (foto viršuje). Tai neseniai pastatytas (gal ir naudojant ES pinigus) kaimo turizmo taškas. Kadangi oras šiandien labai gražus, o ši vasara per daug nelepina saule, nusprendžiau atsisėst prie lauke esančių staliukų. Atsisėdau lygiai 12 val. Jokio dėmesio iš aptarnaujančio personalo nesulaukiu…

Kadangi pas klientą gėriau kavą 12.05, nusprendžiau “patikrinti šitos įmonės santechniką”. Grįždamas prie baro paklausiu, ar galėtų kas nors prieiti prie mūsų aptarnauti. “Lauke neaptarnaujama”, – sulaukiu atsakymo. Mano bandymas išsiaiškinti “kodėl?” sulaukė tokio smerkiančio žvilgsnio iš padavėjos, kad susiprantu paklausęs kažką labai nepadoraus.

12.10 persėdu į vidų. Kad būtų greičiau, mano kolegė pati atsineša valgiaraštį. Valgiaraštyje atrandu įdomų patiekalą – “Medvilninis sultinys”. Paklausęs padavėjos, “Iš ko gaminama sriuba?”, sulaukiau atsakymo: “Tai čia tiesiog tokia sriuba”. Taip ir nesupratau, kas tai yra, nes padavėja ir pati nelabai žino, kas tai yra, nusprendžiu surizikuot – gal man pasiseks! – ir užsisakau sriubą bei kiaulienos šašlyką.

12.15 val. užsakymas priimamas.

Sriubų sulaukėme tik 12.30 val.

Suvalgęs sriubą, pro dažnai atsidarinėjančias virtuvės duris, pastebiu paruoštą savo šašlyką. „Nors sriubos teko laukt ilgai, bet iškart gausiu kepsnį ! “, – pagalvojau, tačiau laikas bėga, o aš kepsnio negaunu. Tuo metu į virtuvę ir iš jos aktyviai migruoja padavėjos. Tačiau mus aptarnaujanti padavėja „aktyviai“ užsiima kitais dalykais: tvarkingai sudeda valgiaraščius, nušluosto dulkes nuo baro, pasišneka su kolegėm, o aš matau, kaip mano kepsnys toliau sėkmingai manęs laukia. Praėjus maždaug 7 min. po to, kai aš pirmą kartą pamačiau savo kepsnį, mano padavėja pagaliau nueina į virtuvę. „Pagaliau sulauksiu savo šašlyko“, – aš vėl džiaugiuos (12.45 val.). Tačiau po kelių minučių pasirodžiusi padavėja išeina tuščiom rankom, bet po kažkurio laiko ji apsisuka, grįžta į virtuvę ir pagaliau išeina su mano kepsniu rankose. Ilgai lauktas kepsnys, aišku, nebuvo „deginančiai“ karštas, net nebuvo labai šiltas, tačiau nerizikuoju ir neprašau jo pašildyti. Pradėjęs valgyt kepsnį virtuvėje ant to paties stalo virtuvėje pastebiu kolegės užsakytąsias vaisių salotas. Continue Reading »

Share/Bookmark

2008 m. liepos 11 d. DELFI buvo publikuotas mano komentaras apie baldų pramonę. Kaip ir reikėjo tikėtis, sulaukiau daug neigiamų komentarų. Pirmiausia, kas nustebino, komentarų gausa – ne kiekviena tema jų tiek sulaukia. Visą laiką buvau įsitikinęs, kad kiekvienas save gerbiantis lietuvis yra aukščiausio lygio krepšinio specialistas (juk beveik kiekvienas gali patarti Butautui, kaip laimėti olimpiadoje auksą), statybininkas (visi gi esam kažką statę), pasirodo nemaža dalis lietuvių dar ir baldininkai. Smagu. Gal todėl daugiau nei 0.5 mlrd. EUR eksporto iš Lietuvos yra baldai.

Priimu daugelio išsakytą kritiką, kad mano pasiūlytas sprendimas nėra panacėja: nėra vienos stebuklingos tabletės, kuri išgydytų nuo visų ligų. Tačiau norėjau atkreipt dėmesį, kad norint įmonei išgyvent net ir krizės metu, reikia ieškot nestandartinio sprendimo. Aišku, kad įmonių pelnai šiek tiek kitokie, tačiau baldininkai verkdami remiasi statistikos duomenimis. Todėl tie duomenys ir tapo mano skaičiavimų pagrindu. Bet esmės tai nekeičia.

Kažkada vaikystėje man teko dažnai matyt animacinį filmuką, kurio veikėjas kiškis, nepavykus statyt sieną, nusprendė, kad „plytos kreivos“. Ir kai plytos kreivos iš tikrųjų nieko nepadarysi, gali tik melstis. Aišku, jeigu maldos nepadeda galima piketuot – prie Vyriausybės, prie Seimo, blokuoti kelius. Tačiau išgyvena ne tie, kurie reikalauja pokyčių iš kitų, o tie kurie sugeba prisitaikyt. Nesakau, kad mano pasiūlytas sprendimas lengvai įgyvendinamas. Jis reikalauja vieno žmogui nebūdingo dalyko – ieškoti problemos ne kituose, o savyje ir noro keistis.

Tai tikrai nėra teorinis dalykas, nes tai yra pritaikyta net keliose baldų įmonėse ir tai tikrai veikia. Tačiau tose įmonėse nėra „kreivų plytų“, t.y. įmonės vadovai ir darbuotojai supranta, kad darant taip kaip visi yra kvaila tikėtis rezultatų kitokių negu pas visus. Straipsnio komentarų statistika eilinį sykį patvirtino Lietuvoje siaučiančios „viktimito“ epidemijos faktorių („Viktimitas“ nuo angliško žodžio victim – auka). „Viktimitą“ kaip verslo ligą aprašė knygos „Bizonų skrydis“ autorius. Tikrai neprieštarausiu teigiantiems, kad to neįmanoma pasdaryt, kad tai yra teoretinis modelis, kad tai tinka kur nors, bet ne Lietuvoj. Šitoj vietoj belieka pacituot H. Fordą, kuris yra pasakęs: “Jeigu tu manai, kad tu gali, – tu teisus, jei tu manai, kad negali, – tu irgi teisus”.

Share/Bookmark

Mūsų įmonėje yra toks posakis, kai iš kokio nors fakto išlaužiamos nerealios istorijos, mitai… Gal reiktų visk papasakoti nuo pradžių. Aš tikrai turiu alergiją odai, jeigu netikite, galiu pateikti visus faktus. Kiekvieną kartą, kai pabundu savo lovoje su batais, man labai skauda galvą (akivaizdus alergijos įrodymas). Kadangi vienintelis dalykas, kuris gali sukelti man galvos skausmą, yra batai, galime daryti išvadą, kad aš alergiškas odai.

Turbūt pajautėm, kad priežastis, kodėl skauda galvą, yra ne batai, bet statistika yra žiaurus dalykas. Mano pastebėjimais, statistika visada naudojama, kai reikia įrodyti, kad esi teisus – prieš skaičius nepašokinėsi. Nors ir neaišku, kodėl skauda galvą. Taigi siūlau sukurti diskusijų klubą – Politikų sukurtų mitų griovėjai. Kokios taisyklės? Kol kas jų nėra, todėl bet kokios idėjos sveikintinos.

Kad būtų peno diskusijoms, pabandykime paneigti arba patvirtinti mitą – naftos kainos kyla, nes kinai perka automobilius. Pirmas lašas į diskusijas: jeigu pakilo naftos kaina 40%, tai ir automobilių pardavimas turėjo pakilti 40%. Kažkodėl nesigirdi automobilių gigantų džiaugsmingi šauksmai dėl padidėjusių pardavimų, taigi matyt ne čia šuo pakastas…

Share/Bookmark

Lietuvoje atsiranda dar viena tema (be krepšinio ir “butai brangz/piks”), apie kurią savo nuomonę turi kiekvienas pilietis. Tai naftos ir degalų kainos. Atrodytų, “tiesa gimsta diskusijose”, tačiau tik ne diskutuojant apie degalų kainas Lietuvoje. Ypač daug proto pastangų prireikia mėginant suprasti, prieš ką gi piketuoja po gatves vėžlinantys sunkvežimiai ir degalines litais penintys vairuotojai.

Penktadienį (2008.07.04) per Lietuvos radiją kalbėjęs Raimondas Kuodis pasakė esminę priežastį, dėl ko brangsta nafta (ir degalai) iš principo: vis daugiau kinų nuo dviračių persėda į automobilius, kas savo ruožtu didina degalų paklausą ir naftos išgavimą. Ne p. Kuodis tai sugalvojo – apie kinų-dviračių-automobilių-degalų grandinę pasaulio ekonomistai rašo jau keletą metų. Tačiau puiku, kad p. Kuodis tai kala mūsų tautiečiams: šiuo metu Kinijoje tūkstančiui gyventojų tenka 20 automobilių. Palyginimui, JAV šį proporcija yra maždaug 400/1000. Išvada peršasi savaime.

Tad prieš ką piketuojama?

1. Degalinės. “Per didelė marža”. Gal, nežinau. Įtarimai karteliniais susitarimais yra pernelyg rimtas pareiškimas, kad juo kas nors mėtytųsi. Bet kokiu atveju, jei Lietuvoje veikiančios degalinės ir sumažintų savo maržą keliais ar keliolika procentų, tai nesustabdytų kinų dviračius mainyti į automobilius, tad ilgalaikėje (naftos versle – pusmečio) perspektyvoje tai kainos galutiniam vartotojui nesumažintų. Vis tiek nepatenkintiems tektų vėžlinti gatvėmis.

2. Vyriausybė. “Nieko nedaro, galėtų sumažinti akcizus”. Ko gero, tai vienintelis būdas reikšmingai nulemti kainos struktūrą. Bet visuomenė turėtų apsispręsti, ko ji nori iš Vyriausybės, nes mažinti akcizus ir didinti išlaidas tuo pačiu neįmanoma. (Jei kažkas yra girdėjęs apie mokesčių mažėjimo ir didesnių valdžios pajamų sąsają – tai kalba ėjo ne apie akcizus.)

3. “Mažeikių nafta”. “Monopolininkė, parduoda per brangiai, galėtų pigiau”. Koks yra bet kurios privačios kompanijos tikslas? Suprantu, kad nuvykus į degalinę mažiausiai rūpi kažkokio Lietuvos šiaurėje veikiančio monstro pelnas, bet sunku paneigti, kad ant šios įmonės pečių velkasi visi (vienais metais gražūs, o kitais – nelabai) mūsų ekonominiai statistikos rodikliai, šildantys politikus tarptautinėse konferencijose.

O “Mažeikių nafta”, kaip žinia, savo didmenines degalų kainas nustato pagal kainų lygį Roterdame (apie degalų ir naftos kainų sąsajas galbūt bus proga parašyti kitą kartą). Iš tiesų kalbama apie sąvoką ARA, apibūdinančią tris Europos uostus: Amsterdamą, Roterdamą ir Antverpeną. Juose perkraunami didžiausi naftos ir benzino bei dyzelino kiekiai. Jau daugelį metų Europoje dirbančios naftos perdirbimo įmonės nustato savo kainas pagal esančias šiuose trijuose uostuose (šias kainas ir skelbia agentūra PLATT’S). Nuo 1997 m. “Mažeikių nafta” pradėjo gyventi pagal laisvame pasaulyje priimtas naftos verslo taisykles: naftą IR PERKA pagal PLATT‘S kainas – pagal jas IR PARDUODA naftos produktus. Continue Reading »

Share/Bookmark

Nuotrauka iš francesreed

Vieno dalyko iš graikų galėtume pasimokyti tikrai. Turiu minty lietuviškuosius taksi, kurie pastaruoju metu, sparčiai kylant degalų kainoms, tapo labai jautrūs ir įsitempę. Prieš degalų brangimą galima kovoti streikais, kaip tai praeitą savaitę ėmė ir padarė vilkikų vairuotojai, tačiau yra ir kitas būdas išlaikyti pelningumą neprašant malonės iš valdžios ar dar aukštesnių instancijų.

Šis būdas sėkmingai naudojamas vienoje iš Graikijos salų – Rode, kur man teko pabūvoti savaitėlę ir nieko neveikti. Graikai nėra tokie darbštūs kaip lietuviai, jie tingi ne tik streikuoti, bet ir vežioti keleivius po kelis kartus iš to paties taško. Todėl nepažįstamus keleivius, važiuojančius ta pačia kryptimi, sodina į tą patį automobilį.

Vaizdelis toks. Vieną vėlų vakarą, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų vakarų šiltame graikiškame pajūrio kurorte, turistai traukia namo (į viešbučius). Turistai būriuojasi taksi stovėjimo aikštelėse, kurios labai primena mūsiškes autobusų/troleibusų stoteles, net turi stogelius. Turistų “namai” gali būti Kallithea, Lalysos, Lindos miesteliuose, iki kurių reikia šiek tiek pavažiuoti, arba, tarkime, Ixia priemiestyje, kurį nuo minėtos taksi stotelės su stogeliu skiria 5 eurai.

Kadangi turistų yra daugiau nei taksi, susidaro gyva eilė. Todėl atėjęs į stotelę, stoji į eilę, kuri po truputį judėdama tave pakiša po stogeliu, o 10-15 minučių ten pamindžikavęs galiausiai atsiduri kitame stotelės gale, kur jau laukia privažiavęs limuzinas.

Savaime suprantama, kad dauguma turistų romantiškas atostogas leidžia po du. O taksi gali vežti keturis. Todėl porelei įsėdus į taksi, jos vairuotojas apdairiai įvertina savo ištekliaus – keleivių vietų – apimtis, ir klausiamai šūkteli laukiančiai miniai: “Two persons to Lalysos?!”. Po stogeliu stovintieji turi pasirinkimą – važiuoti su nepažįstamais keleiviais į tą patį Lalysos DABAR arba važiuoti VĖLIAU, bet vieniems. Beje, vieniems važiuoti gali nepavykti, nes nėra garantijos, kad jums įsėdus pirmiems graikas šalia neįgrūs ko nors kito. Dar vienas “beje”: kelionės kaina yra vienoda, t.y. kiekviena porelė susimoka tiek, kiek mokėtų nepriklausomai nuo to – vieni ar su nepažįstamaisiais – važiuotų. Continue Reading »

Share/Bookmark