Common sense

Atostogos šiltos jūros kurorte nieko neveikiant geros tuo, kad visą savaitę ar dvi iš tiesų nieko neveiki. ALL INCLUSIVE paketas garantuoja, kad neturėsite jokių buitinių rūpesčių ir kartą sumokėjęs savo kelionių organizatoriui, vėliau visą nieko neveikimo laiką būsite sotus ir atsigėręs.

Tačiau nieko neveikimas iš niekur neateina ir niekur nedingsta. Kol mes rausviname savo sūrio spalvos skūreles vartydamiesi prie žydro baseino, kažkas – na, viešbučio personalas – zuja, pluša ir visaip kaip kitaip stengiasi mūsų trumpas atostogas paversti rojumi Žemėje.

Rojuje, kaip ir ALL INCLUSIVE tipo viešbučiuose Graikijoje, Turkijoje, Egipte ir kt. lietuviškuose kurortuose, pinigai yra nereikalingi. Po viešbutį rojaus gyventojai vaikšto beveik Adomo ir Ievos kostiumais, o juose, kaip žinia, eurams nėra kišenėlių. Todėl viešbutis – ypač padavėjai ir baras – praktiškai neturi galimybių papildomai uždirbti (ypač, jei jame lankosi daug lietuvių…). Labiausiai sekasi viešbučio priimamajam ir kambarių tvarkytojoms: priimamasis lupa 2 eurus už taksi iškvietimą (vidutiniškai 2-3 iškvietimai kambariui per savaitę), o tvarkytojoms – švarą mėgstantys poilsiautojai paprastai nešykšti kartu su betvarke palikti ir kelių eurų.

ALL INCLUSIVE baras, kaip žinia, taip pat yra nemokamas. Dieną jis dykai pilsto kokteilius prie baseino, o po vakarienės – naktiniame bare. Kokteiliai, bent jau mano viešbutyje Rodo saloje, silpnoki, tačiau, pasak keliavusiųjų, panašiai “optimizuota” ir kituose Graikijos, Turkijos, Egipto viešbučiuose. Optimizacijos esmė ta, kad vietinį alų iš ALL INCLUSIVE baro gali gerti visą dieną, o vakare eiti į Valančiaus draugijos susirinkimą, jei toks ekspromtu būtų suorganizuotas.

Taigi ALL INCLUSIVE reiškia, kad nemokamai alkoholinius gėrimus gali gerti iki soties. Tačiau yra du apribojimai:

• tie alkoholiniai gėrimai turi būti vietinės gamybos (vietinis alus, vietinė tekila, kokteiliai iš vietinio romo su vietine kola ir pan.). Norintieji tarptautinio “Jeam Beam” turi krapštyti eurus.

• užsisakyti galima tik iki 23 val. Vėliau už viską reikia mokėti – tiek už vietinius, tiek už tarptautinius gėrimus.

Apribojimai iš tikrųjų atrodo logiški. Juk baras turi kažkaip užsidirbti papildomai. Tačiau per tą savaitę, kiek teko pabuvoti tame graikiškame rojuje su baru ir 3 barmenais, man neteko matyti: 1. kad kas nors būtų pirkęs kokį nors užsienietišką gėrimą, 2. kad kas nors būtų ką nors pirkęs po 23 val. Continue Reading »

 Kol pravažiavau Antakalnio gatvę suskaičiavau 15 šviesoforų – barjerų, kurių kiekvienas pasisavino dvi minutes mano gyvenimo. Kažkas pasistengė, kad būtų neįmanoma pravažiuoti gatvės nesustojus. Apie „žalią bangą“ net nekalbėsime. Beje, šviesoforai, kaip visada, sustatyti, kad visiems būtų geriau, bet, panašu, gavosi, kaip visada, nes prieš kokius metus-dvejus buvo galima šią gatvę per 10 minučių pravažiuoti, dabar ir pusvalandis – ne riba. Aš į tai nebūčiau atkreipęs dėmesio, jeigu manęs nebūtų aplenkęs dviratininkas. Panašu, kad sėdintys merijoje galvoja, kaip daugiau išleisti pinigų, ir būtinai, kad visi tai matytų. Kuo blogiau veikia šviesoforų sistema, tuo labiau pastebima merijos veikla. Neblogas būdas reklamuoti  savo veiklą. Merijos vietoje aš dar ir plakatus pridėčiau, kad šie šviesoforai pastatyti, kad mažintų avarijų skaičių, ir pastatyti merijoje valdančios daugumos sprendimu už mūsų pinigus. Kol neperskaitei garsiai tris kartus – žalios spalvos nejungčiau. Gaila, kad kažkodėl niekas nekalba apie kitų šalių patirtį… 

Dėstant projektų valdymą, tenka nemažai laiko paskirti planavimui. Kažkaip pas visus yra įsivaizdavimas, kad galima padaryti projekto planą, pagal kurį tik reikia viską įvykdyti. Jeigu sutiksime, kad gyvenimas yra projektas, tai visiems viskas jau turėtų būti ir suplanuota, ir įvykdyta. Tačiau visi tokiam pavyzdžiui prieštarauja ir mano, kad neįmanoma gyvenimo suplanuoti, bet kažkodėl projektą – įmanoma. Kažkokia nesąmonė. Realybėje galima žinoti tikslą, ir jeigu pasiseks – pradinį tašką. O planas, tai bus kryptis, gal tiksliau – tarpiniai taškai, kaip pasiekti tikslą. Pats geriausias pavyzdys tam – mano kelionė, naudojantis GPS prietaisu. Buvo aišku, kur tikslas, ir pradžia po tam tikro laiko tapo aiški, bet vienoje vietoje sistema netikėtai pradėjo šaukti, kad reikia sukti i dešinę, bet sukti nebuvo kur. Tiesiog gatvė, į kurią aš turėjau pasukti, buvo virš manęs, ant tilto. Žemėlapis (planas), pasirodo, buvo pasenęs. Taip dažnai atsitinka ir su realiais planais: jau kitą dieną jie būna pasenę. Ką tokiais atvejais daryti kelyje, kažkodėl visi žino. Reikia truputi pasisukinėti, kol rasi išvažiavimą. Bet kodėl to paties metodo nenaudoja projekto vykdyme, man vis dar išlieka paslaptimi.   

Ką tik pasibaigė susitikimas su klientu. Važiuoju iš vieno Lietuvos miesto į kitą ir nusprendžiau šį laiką išnaudoti kaip progą sukurti dar vieną įrašą.

Šįkart noriu pašnekėt apie vykdymą-įgyvendinimą (execution – angl.). Viena iš dažniausių problemų, su kuriomis mes konsultuodami įmones susiduriame – tai priimtų sprendimų įgyvendinimas. Daugumoje atvejų mūsų klientai ir be mūsų iš esmės žino, ką reikia daryti.

Mano ir mano kolegų pagalba įmonių vadovai nusprendžią, ką konkrečiai reikia daryti ir netgi jie būna įsitikinę, kad tai duos didelę naudą jų įmonėm, tačiau įgyvendinimas šlubuoja. Pasirodo, jei mes kaip konsultantai norime pasiekti rezultatus pas savo klientus (o rezultatai turi būti matuojami tiktai pagerėjusiu įmonės pelningumu – daugiau pinigų), mes turime skirti daug daugiau laiko klausimui, kodėl *** nepadaryta, o ne klausimams, ką daryti ir kaip daryti. Negi žmonių (ir vadovų) kantrybės limitas toks trumpas, kad jei per labai trumpą laiką nėra rezultatų, žmonės užsiima kažkuo kitu, ar problema yra žmonių išsiauklėjime.

Galbūt išsiauklėjimas neleidžia žmogui sufokusuot savo dėmesį į tai, kas svarbu jam, nes jis negali atsakyti „ne“ įvairiems išoriniams prašymams ar trukdymams. S. Covey savo knygoje „Septyni sėkmingų žmonių įpročiai“ parodė, kodėl būtina skirti dėmesį svarbiems, bet neskubiems darbams. Tik tokiu būdu mes galime ryškiai sumažinti skubių ir svarbių darbų („gaisrų“) kiekį savo veikloje. O skubiems, bet nesvarbiems darbams mes turime paprasčiausiai pasakyti „ne“. Tačiau labai dažnai išsilavinimas neleidžia to padaryti: juk negali kolegai atsisakyti padėt, neatsakyti į atėjusį el. laišką ar nekelti telefono ragelio. Gal vis dėlto reikia sumažinti savo „kultūros lygį“ ir pradėt ryžtingai kovoti su laiko „ėdikais“.

(c) http://www.boingboing.net/

Viena iš dažnai verslininkų išsakomų problemų, trukdančių vystyti jų verslą, yra personalas – darbuotojai. Anot jų, esami darbuotojai neatsakingi, nemąstantys ir pan., tačiau rinktis nelabai tėra iš ko, nes aplinkui labai panašūs bei labai brangūs potencialūs darbuotojai. Ar yra kažkoks sprendimas šiam klausimui?

Žinau vieną įmonę – didelę, tarptautinę, – kurioje gamybiniame lygmenyje labai dažnai keičiasi darbuotojai, todėl dauguma darbuotojų neturi pakankamai daug laiko įgauti reikamos patirties. Kas įdomiausia, ši įmonė darbui priima beveik visus žmones. Ne tik aukštasis, bet ir vidurinis išsilavinimas nėra būtinas daugumoje atvejų. Ir svarbiausia, nepaisant to, kad jų aptarnavimo gamybiniame lygmenyje egzistuoja didelis personalo „tekamumas“ (tenepyksta mano literatūros mokytoja už terminologiją) ir žema darbuotojų kvalifikacija, bet kurioje pasaulio šalyje pirkdamas šios įmonės produktą ir paslaugą gausi tokį patį standartizuotą produktą – visur ir visada. Tikiuosi daugelis supratote, apie kokią įmonę kalbama. Žinoma, apie didįjį M (“McDonald‘s”)!

Kaip jiems tai pavyksta?

Ogi ten visos veiklos standartizuotos ir detaliai aprašytos. Tai nėra naujas išradimas. Japonai savo vadybos filosofijoje jau seniai naudojo darbo procesizavimą ir standartizavimą. “McDonalde” kiekviena užduotis turi detalią savo atlikimo instrukciją. Kodėl negalima to padaryti kitose sferose? Ir kas turėtų tai atlikti?

Žinoma, priklausomai nuo sferos, baziniai reikalavimai darbuotojui skirsis. Tačiau, esant aiškiam procesui, reikia mažiau kvalifikuotų darbuotojų. O labai aukštos kvalifikacijos darbuotojai gali daugiau laiko skirti tikrai sudėtingų problemų sprendimui. Kas tai turėtų daryti? Jeigu tie žmonės, kurie dirba tame procese, sugebėtų tą padaryti, jie seniai tą būtų padarę. Procesų tvarkymas, darbų standartizavimas (t.y. sistemos kūrimas) privalo būti vadovo atsakomybe. Todėl verslininkų nusiskundimai dėl blogų darbuotojų man, asmeniškai, panašūs į tėvų nusiskundimus dėl neišauklėtų vaikų. Gal užteks kaltinti aplinkybes ir laikas prisiimti atsakomybę bei imtis veiksmų – užsiimti veikla, kuria vadovas turi užsiimti: darbo organizavimu ir tobulinimu, o ne darbo atlikimu.

Todėl daugelis vadovų to nedaro? Continue Reading »

Būnat kasmetinėje TOCICO (www.tocico.org) konferencijoje teko išgirsti, kad Japonijoje (http://www.afinitus.citymax.com/f/Win-Win-WinPublicWork.pdf), valstybinės institucijos sprendimus priima per 24 valandas. Dabar EU kalbama apie dviejų greičių Europą – vieni vystosi, kiti auga. Bet jeigu palyginti su Japonija tai gautume, kad visa EU stovi. Vis vien mums Japonų nesuprasti, nes jie toki sprendimą vadina „WA“ – harmonija. Dabar visi dirba harmoningai ir todėl yra grįžtama prie Japonijos kultūros šaknų. Manau, kad tas kas ieško ateivių turėtų nuvažiuoti į Japonija ir tapti ateiviais – nors turbūt gyvenimo neužteks, todėl ir gyvensiu dviejų greičių Europoje be „WA“.

Darbo reikalais dažnai tenka buvoti Moldavijoje (turime ten filialą). Tai šalis, gyvenanti kaip Lietuva prieš 7-9 metus. Nonsensų ten apstu. Ir tikrai manau, kad įrašų apie Moldaviją ateityje bus daug.

Tačiau pradėsiu nuo automobilių numerių. Tiesiog įdomu, kuria vieta galvojo (ir ar galvojo) Moldavijos biurokratai, nustatydami štai tokius automobilių valstybinius numerius. Beje, tai ne mano automobilio numeriai.

ES fondų pinigai yra labai reikšmingi Lietuvos mokymų rinkai. Tačiau norom nenorom tenka pripažinti, kad mums, mokytojams, jie kur kas reikšmingesni nei mokiniams – bendrovėms. Europiniai pinigai augino mūsų pelnus ir apyvartas, tačiau tik maža dalis besimokiusių bendrovių vadovų galėtų ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad įgyvendintas mokymų projektas nulėmė JŲ augimą.

Nemokami pinigai atsirūgsta

Paprastas klausimas, atskleidžiantis, kad karalius yra gerokai nuogesnis, nei mes jį norėtume matyti: ar įmonės sutiktų savo lėšomis apmokėti tą projekto dalį, kurią kofinansavo ES?

Atsakymas parodo, kad mūsų šalyje į ES pinigus mokymams įprasta žiūrėti daugmaž taip: paimsime, išleisime, blogiau nebus. Neva „nemokami“ pinigai. Rezultatas – įsisavinta daug milijonų, gerokai išaugusi mokymų rinka ir daugybė savitikslių valandų, kurias tūkstančiai įvairių įmonių darbuotojų buvo priversti praleisti auditorijose, o ne savo darbo vietose.

Prasiblaškė žmogus, į kitus pažiūrėjo ir save parodė – atrodytų, kas čia blogo? Rinkoje turime ir tokių pavyzdžių, kai įmonės savo darbuotojams suplanuodavo po 40-50 mokymų dienų per metus. Kilnusis tikslas – įsisavinti kuo daugiau „nemokamų“ pinigų – pasireiškė tuo, kad kai kurie bendrovės darbuotojai nedirbdami praleido ketvirtį finansinių metų. Maža to, kad bereikalingi mokymai trukdo kasdienį darbą ir neatneša naudos įmonei, dar ir darbuotojai į nesibaigiančius kursus pradeda žiūrėti kaip į baudžiavinį lažą.

Natūralu, kad visai šiai situacijai apibūdinti rinkoje prilipo terminas – „jerundicija“. Jis įvardija apmokyto darbuotojo įgytą naudą – kažkas tarp erudicijos ir tarybinio numojimo ranka. Jei visi apsimesime, kad šios tendencijos nepastebime, vieną dieną bendrovės liausis mumis, konsultantais, tikėti. Paradoksalu, bet šiandien turime situaciją, kai nusivylimas mokymų nauda auga proporcingai su mokymų rinka.

Continue Reading »

Ar mes mokame pakankamai didelius mokesčius? Gal šis klausimas ir kilo, bet garsiai išsakius jį, beveik visada mums atkirsdavo, kad yra šalys, kur yra dar didesni mokesčiai. Nemanau, kad į jas reiktų lygiuotis, nes nėra jokio aiškaus ryšio tarp gyvenimo kokybės ir mokesčiu dydžio. Labiau ryšys yra tarp mokesčių dydžio ir valdžios socialinio nuokrypio, kai iš visų atimama pagal galimybes ir visiems padalinama pagal poreikius – kuo arčiau lovio, tuo didesnis poreikis.

Bet tema ne apie tai. Taigi ar mes mokame didelius mokesčius? Paimkime pavyzdį, kuris yra visiems aktualus ir kurį visi suprastų.

Tarkime, aš noriu suremontuoti butą. Susiradau meistrą ir jis sako: “Medžiagos – xxx, o darbas bus 2000 Lt, į rankas, dirbsiu apie 3 savaites”. Na, atrodo neplešia, “bet žinai, aš dirbu nuosavame UAB’e ir todėl turiu sumokėti mokesčius, t.y. pajamų ir sodros”. Ir iš karto suma iš 2000 tampa 4000 (truputį apvaliname, kad būtų lengviau skaičiuoti ir nereiktų gilintis į nuansus, kiek meistras vaikų turi).

Beje, meistras dar turi pridėti PVM, taigi, kad suma gautųsi apvali, suapvaliname iki 5000 Lt. Reiškia, man reikia turįti “ant rankų” 5000 Lt. Iš kur aš juos gausiu? Be abejo, iš darbdavio, nubėgsiu ir paprašysiu! Ne, geriau – pareikalausiu, o jeigu – NE, tai…

Bet kokiu atveju, darbdavys man paaiškino. Galiu tau mokėti tuos 5000 Lt, tik, supranti, man reikia sumokėti dar mokesčius už tave, t.y. “sodrą” ir pajamų. Aš jau gudrus, žinau, kad daugins iš dviejų, ir gaus 10000 Lt. “Be to, – tęsia jis, – pridesime ir PVM, aš pelno neimsiu”. Gaunu cielus 12 gabalų. Kažkokia nesąmonė: kad gaučiau VERTĘ už 2000 Lt (ne popieriaus su visokių rašytojš ir pilotų atvaizdais), aš turiu ką nors apiplėšti už 12000, nes 10000 turėsiu atiduoti valstybei, kuri, kaip rašo pase, gins mane (kada nors ir jeigu bus patogu).

Va taip ir gaunasi, kad norint gauti vertės už 1 Lt, reikia valstybei mokesčių forma atiduoti 5 Lt. Ar prie tokių mokesčių žmogus gali būti pasiturintis? O dar gudručiai nori progresinius mokesčius įvesti?!

Bet apie kita kartą padėliosiu. Beje, gal ir todėl mes šių mokesčių nemokame – tiesiog iš mūsų juos atima.

Kiek politikų ir miesto valdžia bežadėtų, bet vilniečiai pasmerkti sėdėti kamščiuose ir joks greitasis ar požeminis tramvajus nepadės.

Trumpa analizė pagal apribojimų teoriją.

1. Surask apribojimą. Na, manau, tai paprasta užduotis: apribojimas slypte ten, kur susirenka kamščiai. O kur jie susirenka – ten, kur sueina daug gatvių. O kur sueina daug gatvių – prie tiltų.

Tikrai Vilnius perkirstas Nerimi ir kažkada kažkas sugalvojo, kad vienoje pusėje turi būti pramonė su biurais, o kitame – miegamieji rajonai. Tai reiškia, kad ryte visi atsikėlę vyksta į darbą ir linksmai susitinka prie tilto. Beje, man gerai matosi, kai ryte bandau išvažiuoti iš Žaliųjų ežerų. Kelias tai vienas, tai tenai visi ir susirenka paskui autobusą. Taigi jokių šansų išvengti kamščių, nes visvien tenka važiuoti per tiltą arba iki upės. Na, o vakare stebimas atvirkštinis efektas, tas gerai matosi Seimo

2. Nuspręsk, kaip išnaudosi. Geriausiai nieko nedaryti, bet yra 3 variantai kaip galima išnaudoti.

100 % apkrovimą – norėtųsi pamatyti, kiek gali per tiltą pravažiuoti mašinų per valandą, važiuojancių 50 km/h greičiu su atstumu 10 metrų. Jeigu suskaičiuotume teorinį rodiklį su realiu, pamatytume, kad mūsų tiltai neišnaudojami net 20 %. Nes yra genijų, kurie ant abiejų pusių tilto po šviesaforą pastatė, nea daugiau mašinų pravažiuoja. Geriau iš viso uždarytų…

Paimti daugiau “babkių” – na, padaryti tiltus mokamus, gal liaudis mašinas paliktų prie Neries, jeigu darbo vieta yra vos persikėlus per tiltą. Naivu tikėtis, kad tai ką nors išspręstų, aš taip padaryčiau, nes vis vien alternatyvos nėra – visi moketų.

Continue Reading »