Common sense

Rimvydas JASINAVIČIUS, MRU profesorius, Dr., Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų-darbdavių konfederacijos prezidentas

Sėkmingo gyvenimo dėsniai. 1 dalis

Sėkmingo gyvenimo dėsniai. 2 dalis

Sėkmingo gyvenimo dėsniai. 3 dalis

Bene dažniausias klausimas, į kurį ieškoma atsakymo minint mūsų Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį – “Ar tokios Lietuvos mes norėjome?”.

Šiandien, kai išsikėlę trispalves vieni kitus sveikiname ir šypsodamiesi spaudžiame rankas, atsakau, kad TAIP, norėta tokios Lietuvos, kokią turime dabar. Žinoma, daugelyje sričių galėtų būti geriau (sąrašas gautųsi ilgokas…), bet iš principo turime tokią Lietuvą, kokią patys kuriame. Visi ir kiekvienas iš mūsų turime galimybę kurti, keisti ir netgi pamatuoti savo pastangų rezultatą – prie sovietų tokie pokyčiai buvo neįmanomi.

Be to, galime nevaržomi bendrauti, kritikuoti, dalytis idėjomis – argi ne to norėjome?

Sveikinu visus su mūsų visų Jubiliejumi!

Nors nesu reguliarus p. Artūro Račo tinklaraščio skaitytojas, tačiau laiks nuo laiko paskaitinėju. Iki vakar dienos nebuvau parašęs nė vieno komentaro, tačiau vakar neišlaikiau. O paskaitinėjęs komentarus nusprendžiau, kad tema visgi verta atskiro įrašo.

Artūras savo išskirtinių citatų rubrikoje pacitavo šią Dano Arlausko, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos gen. direktoriaus, frazę:

Reikėtų paskaičiuoti, kiek apskritai kainuoja darbo vieta. Su visais mokesčiais ir darbo vietos įrengimu minimalų atlyginimą gaunantis darbuotojas kainuoja per 3 tūkst. Lt. Ar jis tiek uždirba pinigų? Žinoma, kad ne. Normaliai darbuotojas turėtų bent kokius 20 tūkst. įmonei sugeneruoti. Jeigu taip nėra, tai neįmanoma jam mokėti tokių pinigų.

Pirmiausiai norėjau rašyti piktą kritiką p.Račui, nes nustebau, kad jis, būdamas įmonės vadovu, nesupranta apie tai, kad darbuotojas turi sukurti ne tik sau atlyginimą bet ir kitoms veiklai būtinoms išlaidoms. Tačiau supratau, kad per greit padariau išvadas, nors Audrius ir perspėjo apie greitų išvadų darymą. Juk p. Artūras tik įdėjo citatą, bet niekur nepareiškė savo priešiškos ar palaikančios nuomonės. Taigi, kritikos nebus.

Lietuvoje pakankamai stipriai išreikšta priešprieša tarp darbdavių ir darbuotojų. Vieni mano, kad darbuotojai tinginiai, vagys ir t. t. Kiti – kad juos išnaudoja, laiko vergais ir pan. Na, gal kiek ir sutirštinau spalvas, tačiau atspindėjau esmę.

Dažniausiai darbuotojų vartojamas argumentas – atlyginimų skirtumas tarp „Vakarų“ ir Lietuvos.

Kas sąlygoja tokią priešpriešą? Darbuotojų požiūrį galima nurašyti socialistiniam smegenų plovimui, kai aiškino, kad kapitalistai yra blogis – išnaudotojai ir pan. O verslininkų požiūrį galima būtų paaiškinti „buvusio alkoholiko, dabar abstinento“ neapykanta geriantiems. Bet žmonės nėra tokie kvaili, todėl pamėginkime surasti gilumines priežastis.

Patikrinkime pirmą prielaidą, kurią dažnai išsako darbuotojai ir politikai. Lietuvoje maži atlyginimai, nes „viarslinykai“ nusiima labai didelius pelnus. Ar tai tiesa ?

Kas yra pelnas? Tai skirtumas tarp pajamų ir išlaidų.

Pajamos – tai už kiek pardavei.

O kokios išlaidos ?

Žaliava, darbo užmokestis (su visais mokesčiais), darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, energetika, infrastruktūra, darbo priemonės (įrankiai, darbo drabužiai, darbų sauga, priešgaisrinė sauga ir t. t), marketingas, pastatų ir įrengimų amortizacija (juk įrengimai kainuoja), priežiūra, remontas, palūkanos bankams (už ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas).

Dabar pasižiūrėkime, kurios pajamų / išlaidų eilutės skiriasi Lietuvoje ir Vakaruose ?

Įrengimų amortizacija ir priežiūra irgi nesiskiria, nes teigiama, kad įrengimai tokie patys. Vadinasi detalės, nusidėvėjimas ir kita neturėtų smarkiai skirtis. Pastatų kaina irgi nelabai skiriasi, nes naują pastatą pastatyti (ar seną pritaikyti) irgi kainos panašios.

Palūkanos bankams – Vakaruose pinigai šiektiek pigesni, nes bankų maržos mažesnės, tačiau galbūt pastatai/sklypai ten brangesni, todėl skirtumas nėra reikšmingas.

O kaip su pajamomis? Pajamas nulemia 2 dalykai: vieneto kaina ir parduotų vienetų skaičius. Lietuvos gamintojas negali parduot brangiau nei kiti (juk rinkos dėsnis), neretai turi parduoti dar pigiau, kad paskatintų perpardavinėtoją (distributorių ar prekybos tinklą) pakeisti savo įprastą tiekėją.

Išlaidos žaliavos ir komplektuojančių detalių pirkimui irgi priklauso nuo vieneto kainos ir perkamo kiekio. Kainos iš principo tokios pačios. Juk gyvename atviroje rinkoje, ir metalą, medieną bei kitokias žaliavas perkame pasaulinėmis kainomis. Todėl jos įtakos neturi.

Taigi, paprastindami mūsų skaičiavimus, naudokime vieneto naudingumo (pralaidumo) rodiklį – skirtumas tarp pardavimo kainos ir visų tiesioginių sąnaudų. Vieneto pralaidumas lietuviškoje įmonėje nėra didesnis nei vakarietiškoje.

O vat kiekis tikrai skiriasi. Ir skiriasi smarkiai. Teko dirbti su daug baldininkų ir mačiau, kaip lietuviški gamybininkai pagamina 1,5-2,5 karto mažiau vienetų nei jų švediški ar suomiški konkurentai. Žinoma, priežastis ne tik darbuotojuose. Jei kam įdomu, galite pasiskaityti plačiau.

Taigi, sukuriama 2 kartus mažiau dalinamų pinigų. Iš to (mažesnio) dalinamo pyrago bankai ir įranga, energetika (kuri Lietuvoje net brangesnė už daugelį ES šalių) pasiima tiek pat pinigų (ne procentiškai, o absoliučiai). Vadinasi darbuotojams (darbo užmokesčiui, kvalifikacijos kėlimui ir tt) bei savininkui lieka daug mažesnė suma pasidalinimui.

Kokia išeitis? Tiktai didinti dalinamą pyragą – t.y. sukuriamą pridėtinę vertę. Gaminti ir parduoti daugiau ir (bent jau) ne pigiau. Didėjant sukurtam pinigų kiekiui tikrai darbdaviai pasidalins su darbuotojais.

Keletas baigiamųjų pastebėjimų:

Dėl citatos: deja, tai verslo aritmetika, o ne tik Lietuvos…

Tiems, kurie mano, kad Lietuvos verslininkai nusiima fantastinius pelnus ir labai skriaudžia darbuotojus – steikite savo įmones ir pasiimkite patys tuos fantastinius pelnus, važinėkitės BWM X6 ir t. t., arba mokėkite vakarietiškus atlyginimus darbuotojams. (Netikėkite pasakomis, kad teks investuoti savo santaupas, įkeisti bankams savo gyvenimus, pastoviai sulaukti nemalonių siurprizų iš valdžios, bendrauti su tikrintojais, klausytis darbuotojų pasiteisinimų/skundų, kartais negauti atlyginimo).

Tiems, kurie nori kažką pakeisti šalies mąstu – Ekonomikoje valdžios tikslas turėtų būti – kokybiškų darbo vietų kūrimas. O tikslo pasiekimas matuojamas 2 rodikliais: darbo vietų skaičiaus augimas bei darbo vietoje sukuriamos pridėtinės vertės augimas. O mažo pyrago perskirstymas (mokesčių didinimas) tik didins įtampą ir neišspręs problemos.

P.S. by galvazmogupuosia:

Beje, ar apskritai 20.000 Lt, kuriuos per mėnesį įmonei “sugeneruoja” darbuotojas, yra daug, ar mažai?

Žiūrim, ką turim:

“Rokišio sūris”, 2009 Q1-Q3, pardavimo pajamos (apyvarta) 428.831.000 Lt, darbuotojų skaičius 1.607, dalinam, gaunam – 29.650 Lt “sugeneruotų” pajamų per darbuotoją per mėnesį.

“Mineraliniai vandenys” – gaunam 243.266 Lt.

“City Service” – gaunam 8.043 Lt.

“Ragutis” - 30.205 Lt.

Ir t.t.

Įmones parinkau atsitiktinai belekokias. Bet, akivaizdu, vieno darbuotojo “sugeneruoti” 20.000 Lt/mėn. neturėtų gąsdinti ir demonstruoti buržuazinio išnaudojimo grimasų. Beje, p. Arlauskas mums telefonu patvirtino, kad “generuojamas” rodiklis, kurį jis konkrečiu atveju turėjo minty, tikrai buvo bendrovių mėnesinė apyvarta, tenkanti vienam darbuotojui.

Medicinos mokslų daktaras Paulo Ubiratanas dirba Porto Alegrė Brazilijoje ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Žemiau – fragmentas interviu, kurį jis davė vietinei televizijai.

Klausimas: Pratimai širdies ir kraujagyslių sistemai pratęsia gyvenimą – ar tai tiesa?

Atsakymas: Širdis sukurta susitraukti tam tikrą kiekį kartų. Nešvaistykite jų pratimams. Jums skirtas gyvenimas baigsis nepriklausomai nuo to, kaip jūs eikvosite širdies susitraukimus. Tai tas pats lyg sakytumėt, kad galite pratęsti savo automobilio gyvenimą, jeigu jį itin greitai vaikysite. Norite gyventi ilgiau? Miegokite per siestą.

Kl.: Ar reikia liautis valgyti raudoną mėsą? Daugiau valgyti vaisių ir augalinio maisto?

Ats.: Reikia suprasti maitinimosi efektyvumo strategiją. Ką valgo karvės? Žolę ir kukurūzus. Kas tai? Augalinis maistas. Tokiu būdu jautienos gabalas – pats efektyviausias būdas pasisavinti augalinį maistą. Norite valgyti javus? Valgykite vištieną.

Kl.: Ar reikia mažinti alkoholio vartojimą?

Ats.: Jokiu būdu. Vynas gaminamas iš uogų. Brendis – tai distiliuotas vynas, o tai reiškia, kad iš uogų pašalintas skystis, dėl to iš jų jūs gausite daugiau naudos. Alus irgi gaminamas iš javų. Neribokite perdėtai jo vartojimo.

Kl.: Kokie reguliarių fizinių pratimų privalumai?

Ats.: Mano filosofija tokia: jeigu jums nieko neskauda, nieko nedarykite. Jūs visiškai tvarkoje.

Kl.: Keptas maistas kenksmingas?

Ats.: Mūsų laikais maistą kepame ant augalinės kilmės aliejų, jis jų prisotinamas. Kaip gali būti kenksmingas papildomas augalinis maistas?

Kl.: Kaip galima sporto salėje atsikratyti antsvorio?

Ats.: Visiškai niekaip. Vienintelis dalykas, kurio pasiekiame pratimais raumenims – atitinkamo raumens padidėjimas.

Kl.: Šokoladas kenksmingas?

Ats.: Tai kakava. Tai augalinis maistas. Geras produktas valgyti ir būti laimingu. Gyvenimas neturi būti kelionė iki karsto nusiteikus į jį patekti visiškai sveikam, su patraukliu ir gerai išsilaikiusiu kūnu. Geriausia pradėti kelionę su alumi vienoje rankoje ir sumuštiniu kitoje ir baigti ją po daugelio sekso valandų, su visiškai pavargusiu, sunaudotu kūnu, rėkiant – tai buvo verta to, kokia puiki kelionė!..

Kl.: Ką Jūs dar galite patarti?

Ats.: Jeigu nuolatinis vaikščiojimas būtų naudingas, paštininkai būtų nemirtingi. Orkos visą gyvenimą plaukioja, valgo žuvį ir geria vandenį ir vis dėlto jos storos. Kiškiai bėgioja ir šokinėja be paliovos, bet gyvena ne ilgiau kaip 15 metų. Vėžliai nebėgioja ir nieko neveikia, o gyvena 450 metų.

Jan Banning fotografavo vienos profesijos žmones. Surask dešimt skirtumų, arba bendrų dalykų. Kartais profesija pakeičia gyvenimą ir suvienija žmones.

Senai rašėme apie NT, ir man visai neseniai papuolė dar viena NT rinkos analizė ir prognozė. Analizė patiko, o prognozė – na, kai nežinai, kas bus, tai remkis skaičiais. Truputį pasistengęs tikrai rasi skaičius, kurie patvirtins išreikštą nuomonę. Taigi toliau truputį apie nuomonių “patvirtinimą”.

Taigi pirmas klausimas, ar jau dugnas? Čiumpam Edomus.lt indeksą ir matome, kad kainų mažėjimo tempas sulėtėjęs ir taip apie kokį rudenį turėtų nustoti. Tiesa pasakius nežinau, ar šių metų rudenį, bet kiekvienas supras pagal save. Jeigu nepasitikite kažkokiu indeksu, galite perskaityti apie labai protingai skambantį MATASM. Tik jis rodo jau parduotų objektų situaciją. Dabar galite graužti nagus, kad kaimynas pigiau nusipirko.

Gerai, norime dar trupučio informacijos, kad visiškai susipainiotume. Tada paimkime Ober-Haus butų indeksą. Ir… Velniop tuos skaičius. Gal yra sąlygos, prie kurių galima bus spėti, kada mes pasieksime dugną? Na, kai bankuose pradės vėl pūstis paskolų portfelis. Juk niekas Lietuvoje jau neturi kojinėse tiek pasislėpęs, kad galėtų kokį namuką prie jūros susiręsti. O kada pradės dalinti bankai pinigus – na, kai atsibos ant pinigų maišo sėdėti ir pradės bedarbystė mažėti.

Antras klausimas, ar aš rasiu savo svajonių NT? Atsakymas – aišku, taip. Bet geriau neieškok, nes tokio dar nepastatė. O jeigu rimtai, tai kalbant apie namus, Lietuvoje nėra rinkos. Dabar mane visi NT analitikai ir ekspertai turėtų pasiėmę skaičius sutrinti į miltus. Bet gal be kontrargumentų galime pažiūrėti?

Visų pirma, Vilniuje net geriausiais laikais namų sandėrių būdavo apie 30  per mėnesį. Dabar gal ir 10 nesiekia. Taigi bet koks krepšininkas, nusprendęs gimines apgyvendinti toliau nuo savęs ir nupirkęs 5 namus, padarys 1.5 karto šuolį rinkoje. Kai vienas pirkėjas taip lemia rinką, tai aišku, kad rinkos nėra. Šiaip turgelis. O prognozuoti, ką turgelis parduos, reikia spėti, koks bus oras ir kaip parapijiečiai bus nusiteikę po sekmadieninio pamokslo.

Be to, pabandykite pasirašyti 5 kriterijus ir pagal juos viename mieste rasti nors 10 parduodamų namų. Aha, nepasisekė? Jeigu pasisekė, tai jūs dar nežinote, kokioje pilyje gyventi norite. Taigi namus atmetame ir dabar nagrinėjamės tik butus. Ir čia jau prasideda niuansai. Yra naujos statybos ir senos. Yra naujos, kuriuos parduoda statytojai, ir kur parduoda spekuliantai. Na, dar yra ir antrinė rinka. O kiek visko daug. Realiai atsitiko taip, kad jau visus metus nieko naujo nestatoma, todėl naujų būtų pasiūla mažėja. Tai reiškia, kad vieno kriterijaus jūsų svajonių būstas jau neatitiks. Va, ir gavosi, kad bendrai tai NT yra, bet jeigu konkrečiai, tai nieko nėra.

Ir paskutinis klausimas, kada geriausia pirkti arba parduoti? Pradėsiu nuo trumpesnio. Parduoti – kai rasite pirkėją, kuris pirks. O pirkti? Tai geriausias kainos ir svajonių santykis jau buvo 2009 sausio-vasario mėnesiais. Daugiau jau nebus. Todėl gimiau nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku.

Jeigu nusivylėte įrašu, galite nubėgti pasiskaitinėti į forumus. Tik siūlau atmesti komentarus tų, kuriems bet kokia kaina per brangu. Čia kaip su “Omniteliu”: net už 0 centų yra pats brangiausias operatorius. Kita kategorija rašytojų, kuriems viskas yra š…, ai, dar yra tokių, kurie neparduos pigiau, nei jo banko paskola. Na, kaip ir viskas. Hmm, įdomu, į kokią aš kategoriją papuoliau?

Besistumdant eilėje pas gydytoją gali išgirsti įdomių samprotavimų. Kalbasi dvi pensininkės:

• Ką tie daktarai apie sveikatą supranta. Jie juk tik ligas moka gydyti. Jeigu ką nors suprastų, patys nesirgtų.
• Jo, čia kaip Petras mechanikas, tik mašinas moka taisyti, o naujos pagaminti nemoka.
• Bet, žinai, tada Sveikatos ministeriją reiktų pervadinti į Ligų ministeriją.
• Ir tikrai, ji tokia ligota, kad net kapitalinio remonto reiktų.
• Ir “Sodrą”, kaip didžiausią ligonį reiktų prijungti.
• Tai, kad jau “Sodra” reanimacijoje, negi šį sujungimą pavadintum “Kapitaline Ligų Sodra”.

Čia jau nesusilaikiau, nusišypsojau ir išgirdus kitus žodžius, teko labai nustebti.

• Tu, sūneli, eik be eilės, o po to bėk mums pensijos uždirbti.

Va, kartais ir taip pasitaiko, o Sveikatos ligonių ministerijai tikrai reiktų ką nors su įvaizdžiu daryti.

Keli daugiau už vieną. Dėl šio matematinio fakto bedarbystė mūsų šalyje mažinama kuriant ne darbo vietas, bet darbo grupes. Kol čia po darbo vietą priknaipysi, žiū, ir rinkimai ateis – geriau kurkime iškart grupes. Viena tokių jau sukurtų grupių, kuriomis netiki Audrius, šiandien ėmė ir paskelbė savo sumąstytą siūlymą:

Siūloma nustatyti mokestines lengvatas darbdaviams vieneriems metams priimantiems į darbą jauną asmenį, kuriam ši darbovietė – pirmoji. Tai būtų taikoma ir įmonėms, įdarbinančioms studentus. (…) Šia lengvata darbdavys galėtų pasinaudoti, jei įdarbintas jaunuolis darbovietėje išdirba metus. Per šį laikotarpį jis turėtų galimybę įgyti praktinių darbinių žinių, kurios net jį atleidus, sudarytų jaunam žmogui galimybių geriau konkuruoti atviroje darbo rinkoje su kitais darbo patirtį turinčiais asmenimis. (…) Tikimasi, kad tai prisidėtų sprendžiant jaunimo nedarbo problemas, skatintų jaunų, ką tik studijas baigusių ir reikiamos darbo patirties neturinčių žmonių užimtumą, padėtų jiems įsilieti į šalies darbo rinką.

Tikrai padėtų. Bet nepadės, nes šios idėjos netaps įstatymo raide. Galime lažintis (komentaruose). Ir štai kodėl:

Ministro D. Jankausko vadovaujamos darbo grupės siūlymai bus svarstomi Darbo forume kartu su kitų darbo grupių atstovais. Jei šiems siūlymams bus pritarta, jie bus teikiami svarstyti Ministrų kabinetui. (Pranešimo pabaiga)

Po to siūlymai bus pateikti Seimui. O ten – karaliauja baukutės ir baukatauja karaliai. Na, ir šiaip yra daug verslu susirūpinusių deputatų. Būtent pastariesiems surašau kontrargumentus, kuriuos jie galės panaudoti diskutuojant dėl pataisų ir jas atmetant.

• Išimtys iškraipys darbo rinką. Būtent – atsiranda nelygios sąlygos konkuruoti dėl darbo vietos. Įsivaizduojate darbo skelbimą laikraštyje: “Priimsime į darbą iki šiol niekur nedirbusį studentą”. Kodėl diskriminuojami jau turintys patirties?! Pataisa padidins priešpensinio amžiaus žmonių nedarbą.
• Išimtys paskantins bankrotų bangą. Įmonės masiškai atleis senus darbuotojus ir juos pakeis studentais, kuriems “pirmas kartas”. Kadangi darbdaviai įsipareigos pirmakarčius išlaikyti mažiausiai metus, to laiko pakaks užlenkti įmonę. Ir taip turime apie 30.000 įmonių, kurios užsilenkinėja.
• Išimtys iškraipys lygią konkurenciją. Juk kuo blogesnė įmonė, priėmusi pirmakarčius prieš 2 mėn. palyginti su konkurentu, kuris lengvatinius pirmakarčius priims jau įsigaliojus įstatymo pataisai?
• Pataisos padidins jaunuolių depresiją ir savižudybių skaičių. Jaunuoliai bijos būti atleisti nepasibaigus pirmiesiems darbo metams, o darbdaviai tuo naudosis ir visaip kaip pirmakarčius išnaudos: lieps dirbti naktimis už dyką, ir t.t. Tai prives prie baisių socialinių pasekmių.
• Išimtys paskatins pinigų plovimą. Pigiausias būdas išsigryninti pinigus – įdarbinti keliolika pirmakarčių. Jiems – lengvatinė “Sodra” ir fiktyvi patirtis, darbdaviui – cash.

Kadangi mėšlu pasivadinęs Seimas yra šiaip jau baisiai protingas, visus šiuos argumentus deputatai per svarstymą ištrauks net ir nepaskaitę šio įrašo. Ir dar naujų sugalvos.

Na, bet nesijaudinkime ir, mieli studentai, neskubėkime džiaugtis: jei ne darbo vietų, tai bent darbo grupių būsime prikūrę.

PS. Pasiūlymas dėl lažybų galioja.

„Nubaustųjų nebus“ – toki verdiktą paviešino ministrė Sodros istorijoje. Galima piktintis, galima kurti naujus anektodus ar net sąmokslo teorijas, bet mane sudomino kita šitos istorijos pusė. Kaip taip gali būti, kad biurokratinėje sistemoje, kur visas bendravimas vyksta raštu, nesurasta, kas vis dėlto viršijo savo įsipareigojimus, o gal tiesiog įvyko klaida ar nesusipratimas. Kodėl negalima paviešinti visos šios istorijos popierinę dalį. Kas ką siuntė, kaip ir kas buvo padaryta?

Ir čia mes susiduriam su biurokratinės sistemos ypatybėmis. Beje, aš kalbu ne vien apie valstybinį sektorių, bet ir dideles korporacijas, kurios turi biurokratines sistemas. Deja, tik pavyzdžių iš verslo, kuriuos galėtum cituoti, nėra daug. Todėl remsiuos viešuoju sektoriumi.

Taigi pagrindinė biurokratinės sistemos savybė yra galimybė atsekti, kas suklydo. Kaip sakoma, kas turėtų prisiimti visą atsakomybę ir kaip vėliau būti nubaustas. Taigi reikia kaip nors išvengti atsakomybės. Pats geriausias būdas pakeisti personalinę atsakomybę į kolektyvinę. Beje, mes irgi savo klientus mokiname, kaip greičiau praeiti biurokratinį barjerą. Tiesiog suorganizuok komitetą. Ir ne mes vieni tokiu sistemos silpnumu naudojamės.

Taigi mes jau minėjome, kad bedarbystė bus didelis Vyriausybės galvos skausmas. Apie tai greitai išsakė savo nuomonę prezidentė. Ir iš karto tai tapo prioritetais Vyriausybei. Jėga, dabar žinosime, kas asmeniškai prisiims atsakomybę už programos vykdymą. Bet greitai asmeninė atsakomybė buvo perleista trims darbo grupėms. O kodėl ne penkioms, gal greičiau rezultatai atsirastų!

Bet rezultatas bus tik sugadintas popierius ir dar keletas šūkių apie naujas strategijas. Gal reiktų ne grupes kurti, o stabdyti bedarbystės augimą. Dar tokie patys metai kaip praėjusieji, ir liks tik pusė pridėtinę vertę kuriančių dirbančiųjų. O kad Vyriausybė moka dirbti greitai, įsitikinome per „mokesčių naktį“. Beje, ar žinote, kaip tokios darbo grupės dirba? Na, susirenka kartą per mėnesį, ir visi išsako savo nuomones, nes jas visi turi, kaip ir skylutes užpakalyje.

Kaip ir teisingas tikslas biurokratinės sistemos – sekti atsakomybę, tik kad jau su labai didele skylute. Kadangi ilgai neradau pavyzdžių versle, nesinorėjo vėl pirštu baksnoti, bet išjudino turgaus prekeivis. „Tegul visi turi darbo, nes tada ateis ir nusipirks iš manęs. O kai žmogus neturi darbo, ateis ir atims iš manęs“. Tikiuosi nepapulti į antrą variantą.

Prasukus naujienų gaublį nuo tolimojo Tailando/Kambodžos (kur buvo/nebuvo vienas ŽASeimūnas) ir Afganistano (kur nūdien buriasi Lietuvos elitas), žvilgsnis nukrypsta į artimąją Graikiją. Ten vietiniai valdžiažmogiai prieš 9 metus su jau bankrutavusio banko pagalba nuslėpė vieną milijardinę paskolėlę, ko pasekoj vis tik įsivedė eurą.

Laižantis aferos pasekmes graikų valdžia priversta rėžti atlyginimus, mažinti pensijas ir kelti mokesčius. Dar nieko nesumažino, tik pagąsdino, tačiau graikai jau kurį laiką gatvėse:

Graikijos viešojo sektoriaus darbuotojai, nepatenkinti vyriausybės priemonėmis taisyti prastą ekonominę padėtį, pradėjo nacionalinius streikus. Visoje šalyje atšaukti lėktuvų skrydžiai, dauguma mokyklų uždaryta, ligoninėse atliekamos tik būtiniausios operacijos, praneša BBC. Šalyje taip pat jau tris savaites protestuoja ūkininkai, reikalaujantys didesnių vyriausybės subsidijų.

Pas mus, tiesa, irgi buvo nepatenkintųjų, kurie pradėję rimčiau reikštis pernai sausio vidury gavo guminių kulkų. Mokyklos nebuvo uždarytos (tiesa, buvo, bet tik vėliau ir tik dėl gripo), ligoninėse ir toliau sėkmingai operavo, jei duodavai kyšį, o skrydžiai nebuvo atšaukti, nes nebuvo ką atšaukti.

Tačiau graikų originalumas tuo nesibaigė:

Dėl Graikijos muitininkų streiko beveik visose Atėnų degalinėse baigėsi benzinas. Muitininkai protestuoja prieš ministrų kabineto ketinimus įšaldyti jų algas ir sumažinti premijas. Pasak streikininkų, dėl šių vyriausybės priemonių, kuriomis siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą, kiekvienas iš jų per metus praras vidutiniškai 2,2 tūkstančio eurų.

Na, ir dar vienas graikiško nesitaikstymo pasireiškimas:

Maždaug 200 protestuotojų, daugiausiai profesinių sąjungų atstovai, įėjimą į biržos pastatą užtvėrė ankstyvą antradienio rytą ir neleido į jį patekti darbuotojams. Jie rankose laikė plakatus su užrašais „Tegul plutokratija (turtuolių valdžia – red.past.) sumoka už krizę“. Tačiau birža prekybą sėkmingai paleido iš, kaip teigiama, kitos vietos.

Neabejoju, kad artimiausios dienos pažers dar naujų vietų, kur graikai sustos, užtvers, apguls. Ir visa tai skaitydami galėsime kraipyti galvas: kodėl mūsuose ne tik negulė, netvėrė ir nestojo (tiesa, profsąjungiečiai vasarą buvo pasistatę palapinę kelioms dienoms, kur pasikeisdami nuo pusryčių iki vakarienės badavo), bet, žiūrėk, dar ir valdančiųjų konservatorių reitingus pakėlė.

Kadangi negalėjau sau paaiškinti tokio lietuviško susitaikymo, džiaugiuosi, kad man tai paaiškino REUTERS:

How the poor can get poorer, and be OK about that

Be kita ko, REUTERS rašo:

…It is hard to envision many people in countries like Greece putting up as stoically with such austerity.

Pasirodo, lietuviai turime daugiau stoicizmo, nei graikai, kurių šalyje stoicizmas radosi. Apatija – naujas tarptautiniu mastu pripažintas mūsų tautinis bruožas, kuriuo galime didžiuotis.

Ar vertėjo mums masiškai streikuoti, galime padiskutuoti komentaruose.