Common sense

Piketai padėjo…

Artūrui Račui pritariu daugybe klausimų ir netgi žaviuosi šiuo Žurnalistu, tačiau štai dėl “Double Coffee” mes nesutariame

Trumpa netiesioginės diskusijos chronologija:

Iš pradžių (2008-09-06) p. Račas piktinosi “Double Coffee” padidėjusiomis kainomis, esą kainos didėjo neadekvačiai išaugusiai infliacijai.

Sureagavau (2008-10-01) parašydamas, kad kainą lemia ne tik sąnaudos+marža, bet ir kliento gaunama vertė, ir to, mano manymu, p. Račas neįvertino.

Tuomet (2008-11-11) “Vilniaus diena” parašo straipsnį, apie tai, kad neva užsilenkinėja “Double Coffee” tinklas, nes “uždaro dvi kavines Vilniuje”. Šią žinią ištrimituoja visa kita lietuviška media.

Tą žinią tą pačią dieną (2008-11-11) patrimituoja ir p. Račas, sakydamas, kad “taip jiems ir reikia”.

Į tai (2008-11-11) sureaguoja  ir mūsų tinklaraščio skaitytojai, dėl ko aš pasižadu gyvus komentarus išgauti iš pačios “Double Coffee” vadovybės lūpų.

Pasigooglinau, parašiau laiškelį DC viešųjų ryšių agentūrai ir prieš kelias valandas sulaukiau atsakymų iš “Double Coffee” direktorės Lauros Vyšniauskaitės. Taip pat gavau pakvietimą sudalyvauti šiandien vykusioje DC kavos degustacijoje (Gedimino pr. 13), ir kadangi tai šalia mano biuro - kvietimą priėmiau (rezultatas - išgėriau kažkokios superduper kavos, gavau nerealiai skanaus torto gabalą, maloniai pabendravau su p. Laura ir pirmą kartą dalyvavau renginyje ‘blogerio’ statusu, che che )

Tekstas necenzūruotas, netrumpintas.

Commonsense.lt: Kodėl „Double Coffee“ (DC) prieš porą mėnesių buvo padidinę savo gaminių kainas?

Laura: Kainodaros formavimą ne tik nulemia produkto savikainos ir kitų kaštų suminė išraiška (darbuotojų išlaikymas, įrenginių, patalpų, inventoriaus eksplotacija ir t.t.), bet ir konkurencinė aplinka, kurioje veikiame. DC pasirodzius Lietuvoje, jos išskirtinė, netradicinė kainodara nuo pat pradžių kėlė klausimų, kodėl kavos puodelis kainuoja dvigubai daugiau nei kitur. Tačiau tuo ir skiriamės, kad ypatingai daug dėmesio skyrėme ir skiriame kavos ruošimui, jos pateikimui ir visiškam kliento pasitenkinimui ragaujant šį gėrimą pas mus.

Išsiskyrėme ir išsiskiariame iš kitų savo asortimentu, jam skiriame tikrai didelį dėmesį, produkto įvedimo į rinką procesas labai ilgas ir reikalauja didelių išlaidų. Esame tarptautinis tinklas, produkto kūrimas ir įvedimas neapsiriboja Lietuva, keičiantis situacijai kaimynėse valstybėse, situacija kinta ir pas mus.

Maisto asortimento kainodara visada buvo konkurencinga rinkai. Visas ruošiamas maistas gaminamas ten, kur lankotės, neturime pusfabrikačių ruošimo cechų ir maistas nėra užšaldomas, klientui pateikiant šildomas ar pan., todėl tai sąlygoja iš tiesų ne mažas darbuotojų paruošimo darbui investicijas, jų išlaikymas ir nuolatinis tobulinimas yra kiekvienos dienos galvos skausmas. Deja, bet šioje sferoje darbuotojų kaita yra didelė. Nepaisant visko, klientas visada skaičiuoja savo kaštus ir įvertina tinklo brangumą/nebrangumą pagal bendrąjį krepšelį – t.y. gėrimas ir maistas kartu – todel jis visada matys mus kaip brangų tinklą, nes kava, kaip ir minėjau anksčiau, brangsta ne tik del produkto pabrangimo, bet ir dėl investicijų į tai bendros sumines išraiskos.

Kiekvieną mėnesį darome konkurentų kainodarų analizes, galiu drąsiai teigti, kad nepaisant kavos gėrimų kainos, savo kainodara niekuo nesiskiriame nuo kitų žaidėjų.

Commonsense.lt: Ar kitose likusiose 8 kavinese išlaikysite dabartinę kainodarą?

Laura: Artimiausiu metu kainodara nesikeis, tačiau ateityje tikrai kis, nes šiuo metu negalime įvertinti realių kaštų pasikeitus šildymo, elektros ir kt. kainoms.

Commonsense.lt: Kodėl uždaromos būtent šios kavinės: Jasinskio g. 16, ir Gedimino pr. 50?

Laura: Šios kavinės buvo uždarytos jau senokai: Jasinskio g. vasario menesį, Gedimino pr. 50 – šiemet birželį.

Kavinių uždarymas/atidarymas yra nuolatinis procesas, esame lankstūs ir greitai reaguojame į besikeičiančias sąlygas. Šioje sferoje kavinės lokacija yra labai svarbi, todėl ne visada tiksliai nuspėjame, ar objektas bus tiek pelningas, kiek prognozavome. Kavinės uždarymą taip pat lemia ir mūsų atliekami eksperimentai – pavyzdžiui, Jasinskio g. kavinės interjeras išsiskyrė iš kitų mūsų kavinių savo interjeru, plotas buvo didžiulis, žmonių srautas daugiausia per pietus, tad vakarais išlaikyti tokį didelį objektą pustuštį buvo išties sudėtinga, o dirbti tik piko valandomis – ne mūsų koncepcija. Todėl uždarę Jasinskio g. objektą investavome į naują mūsų objektą – Vokiečių g. 3. Nepaisant patirtų kaštų ir padarytos klaidos su „J16“, tai buvo puikus sprendimas, kuris atsiperka su kaupu.

Kavinės Gedimino pr. 50 uždarymą ypatingai sąlygojo užsitęsusi Gedimino prospekto rekonstrukcija. Žmonės į šią Gedimino pr. pusę tiesiog vengė užsukti, nes negalėjo ten nei privažiuoti, nebuvo kur parkuoti automobilio, pėstieji pro langa matė tik tvora aptvertą prospekta ir mus supo nuolatinės dulkės. Prie objekto uždarymo prisidėjo ir „Vagos“ knygyno fasado rekonstrukcija, kuri užtruko apie du menesius (07-09). Tuo metu iš savivaldybės buvome išsinuomoję plotą lauko terasai – deja, prasidėjus rekonstrukcijai terasos turėjome atsisakyti.

Visas lėšas investavome į kitą objektą – Gedimino pr. 13 (Centrinis knygynas), kuris ir vėl su kaupu pateisina mūsų lūkesčius. Aišku viena, iš savo klaidų mokomės ir toliau strategiškai dėliojamės plėtrą, tačiau tai nėra susiję su eskaluojama situacija rinkoje.

Commonsense.lt: Ar galetumėte paaiškinti DC direktorės Lauros Vyšniauskaitės cituojamą frazę: „Per visur susiveršime diržus, kad galėtume toliau plėstis“. Kas turima mintyje kalbant apie „plėtrą“?

Laura: DC Lietuvoje skaičiuoja penktus metus, todėl tai yra metas peržiūrėti visą veiklą nuo A iki Z ir padėti pamatus tolimesnei verslo strategijai. Todėl plėtra Lietuvoje, bent šiam pusmečiui yra sustabdyta, rimtai svarstome ateinančių penkerių metų veiklos planus. Po gero pusmečio plėtra taps intensyvesne.

Tarptautiniu mastu plėtra yra labai aktyvi – smarkiai investuojame Baltarusijoje, Ukrainoje, šiais metais pradėjome prekiauti frančize, keletas naujų kavinių tokiu pagrindu jau netrukus atsidarys Kinijoje.

Trumpai – „DC Holdingo“ veikla nėra vien regioninė, priimant sprendimus įvertinamos visos rinkos, kuriose esame ar norime būti. Ten, kur tikėtinas didžiausias pelningumas ar randama tuščia niša – investuojame pirmiausiai.

P.S. Vietoje moralo, leiskite pacituoti Nerių Jasinavičių: “Įmonės tikslas yra uždirbti pinigus. Jeigu kažkuris iš prekybos taškų neneša pelno - kodėl negalima jo uždaryt? Imonės tikslas nėra turėti kuo daugiau pardavimo vietų.” Tikiuosi, kad (jei) tęsdami diskusijas DC tema, nepamiršime šio pastebėjimo.

P.S. Disclaimer’is: su DC neturiu jokių komercinių santykių, jų nekonsultuoju, nesu jiems skolingas ar kt. Matyt, tiesiog “pramušė” tam tikras verslininkiškas solidarumas, o gal - galimybė padaryti tai, ką ne visada padaro laisva spauda: išklausyti kitą pusę nepritempinėjant.

Viena šauni žurnalistė, pamačiusi ant mano “Skype” užrašą “Kalbos apie krizę užkniso juodai”, šiandien įmetė man tokį štai juokelį:

If the global crisis continues, by the end of the year only two Baltic banks will be operational, the Blood Bank and the Sperm Bank! These 2 banks will then merge and it will be called ‘The Bloody F@cking bank’!

Ta proga sukūrėm naują kategoriją commonsense.lt įrašams

Paverskime problemas galimybėmis. Tokį šūkį turbūt kiekvienas yra skaitęs arba girdėjas verslo seminaruose. Bet kažkaip nesigauna, nors kiek besistengtum. Tada galima kreiptis į psichologus, kurie turi vis tokį patį patarimą - kiekvienoje problemoje pamatyk ką nors gera. Vienintelį dalyką užmiršta pasakyti, kad ten kur emocijos, tenai logika neveikia. O kai susiduri su problema, tikrai emocijos liejasi per kraštus.

Skrendantys lėktuvu žino, kad yra momentas, kai lėktuvas nusileidžia ir reikia palaukti, kol leis atsisegti diržus, bet užtenka lėktuvui stabtelti, iš karto visas būrys keleivių puola kažkur skubėti. Teko matyti, kai ant vieno keleivio galvos nusileido bagažas. Kažkas super skubėjo… iki pasieniečių. Tai beveik visada erzina, nes nežinai ko tikėtis.

Neigiamai emocijai užvaldžius protą nesigauna sugalvoti sprendimo, bet teko susidurti, kai keleiviai kantriai laukė signalo. Kas atsitiko? Gal keleiviai buvo iš super kultūringos šalies? Visa paslaptis buvo tekste, kurį pilotas papildė: „Mes ieškome savanorių išvalyti lėktuvo saloną. Visi savanoriai atsistokite iki „Užsisekite diržus” signalo išjungimo”. Net keista, kad nė vieno savanorio neatsirado.

Apie šį Matt’ą galvojau parašyti jau seniai. Pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau žmonių, kurie apie jį būtų negirdėję - puiki idėja, kurią galima vadinti istorine ir kuri man savaime rikiuojasi šalia garsiojo www.milliondollarhomepage.com .

Jei apie Matt’ą nebuvote iki šiol girdėję, būtinai paskaitykite, ką apie jį vakar parašė ežiukasvilniuje - nenoriu kartotis. Bet prisipažinsiu, kad šį video pasižiūriu labai dažnai. Kai aplink daugybė problemų, rūpesčių, interesų, konkurencijos ir kitokio natūralaus galvos skausmo, man šis video veikia tarsi savotiška terapija. Matt’o idėja puikiai iliustruoja Goldratt’o frazę, kurią nūdien įsikandau ir dažnai pagaunu save ją kartojant įvairiose situacijose: “Sudėtingos problemos turi paprastus sprendimus”, arba “Kuo problema sudėtingesnė, tuo paprastesnis jos sprendimas”. Apkeliauti pasaulį yra sudėtingas uždavinys, mes visi tokios galimybės net nesvarstome, nes “tai neįmanoma”. O jūs tik pažiūrėkite, koks paprastas sprendimas:

Kuo toliau, tuo labiau linkstu manyti, kad Matt’as ar koks kitas “sėkmės vaikis” nėra išimtys. Mes stebimės, nes sprendimas buvo paprastas, tam nereikėjo baigti jokių mokslų, apsiginti disertacijų ar pan. Todėl sakome, kad “jiems pasisekė”, nors iš tiesų prie panašaus sprendimo - įvairiausiose situacijose - galima prieiti sistemiškai.

Spręsdami sudėtingas problemas dažnai atmetame paprastus sprendimus vien dėl to, kad jie tokie paprasti. “Negi tam, kad apkeliaučiau pasaulį, užtenka paprašyti paremti mano kelionę-šokį? Ne, norint apkeliauti pasaulį, reikia 20 metų sunkiai dirbti ir taupyti”. Įdomiausia tai, kad prie “paprasto” sprendimo labai dažnai prieinama po ilgų svarstymų, įvairių variantų analizavimo - čia kalbu apie verslą. “Tokie protingi vyrai, moterys, o tesugalvojo tokį sprendimą, koks ir darželinukui šautų į galvą (pvz., nueiti ir paprašyti)”. Ne, juk mes esame protingi, todėl ir mūsų sprendimai turi būti sudėtingi…

Kita vertus, B2B santykiuose galvojame, kad klientas nesutiks mokėti daug už “tokį paprastą” sprendimą, todėl siūlome jam sofistikuotą kompleksinį stebuklą. Puolame spręsti “visas kliento problemas” užuot pagalvoję ir nesunkiai (”paprastai”) išsprendę vieną, bet pagrindinę problemą.

P.S. Eina kalbos, kad yra nemaži šansai, kad Matt’as gali atvykti sušokti ir su vilniečiais. Jei tikėsime Facebook event registracija, tai tarp šokančiųjų būtų bent keletas įmonių vadovų Šoksiu ir aš, jei tik tuo metu būsiu Vilniuje (ir jei Matt’as apskritai atvyks), juolab šį kvailą šokį su draugais prie alaus jau esame išbandę

Kompromisinis sprendimas - ir reklamos žinia aiški, ir šviesos viduj pakankamai

Ko gero, naujausias lietuviškas verslo anekdotas krizės / taupymo tema:

2009 metų ankstyvas pavasaris. Kažkur Lietuvoje kalbasi du išlikę verslininkai:
- Tu savo darbininkams algą moki?
- Ne, jau seniai.
- Ir aš ne. Bet jie vistiek į darbą eina?!
- Eina.
- Ir mano eina. O gal, davai, padarom apmokamą įėjimą?

Dar po mėnesio:
- Na kaip, taviškiai į darbą dar vaikšto?
- AHA. Tik taupo žąsinai!!!!!
- ??????
- Ateina į biurą pirmadienį, o išeina penktadienį!!

Pirkėjas, norintis įsigyti produktų iš šių skyrių, iš pradžių turės pasiimti eilės numerį, kuris vėliau užsidegs iš tolo matomame ekrane ir įspės pirkėją garso signalu. Tokiu būdu, laukdamas, kol jo numeris pasirodys ekrane, pirkėjas gali vaikščioti po prekybos salę ir rūpintis kitais pirkiniais, taip sutaupydamas laiko. Prognozuojama, kad šios sistemos kiekvienam apsiperkančiajam padės sutaupyti vidutiniškai po pusvalandį laiko.

Kadangi šalia mano namų nėra “Rimi” (užtat yra “Norfa” ), kažkaip visai buvau pamiršęs brūkštelti apie šią “Rimi” inovaciją, nors apie tai prieš mėnesį buvau skaitęs ir jų pranešime spaudai, ir VZ.lt

Tiesą sakant, nėra ką labai ir rašyti - tiesiog nerealus (tiksliau - labai realus) butelio kakliukų valdymo pavyzdys. Butelio kakliukas šiuo atveju yra mūsų vežimėlis, kuris neprisipildys greičiau, nei jam leis eilės: iš pradžių prie žuvies, vėliau prie mėsos ir t.t. Visas tas stovėjimas eilėse yra muda (ir labai džiaugiuosi, kad Nerius apie tai čia visai neseniai parašė, nes jau kažkelintą kartą duodu nuorodą į jo tekstą!!!), kurios “Rimi” padeda atsikratyti (gal mėginote?).

Įsivaizduoju, kiek svarstymų ir abejonių buvo prieš paleidžiant šią sistemą maisto prekių parduotuvėje: “Tai neveiks”, “Mes ne bankas”, “Mes ne Registrų centras”, “Niekas taip nedaro”, “O kas, jei klientai atsisakys maigyti mygtukus”, “Parduotuvėje savi niuansai” ir t.t.

Žinoma, dėl šios “Rimi” inovacijos (arba, jei tikėsime, 30 min. trumpesnio apsipirkimo proceso) savo kaimyninės “Norfos” nepamesiu, bet prieš šventes žmonai rekomenduosiu palikti mane ramybėje ir važiuoti apsipirkinėti vienai, nes mano funkciją “užimti eilę” puikiai gali atlikti “Hansab” aparatas

P.S. Nuotrauką pasiskolinau iš pbg, kuris šiandien savo tinklaraštyje priminė apie šią bankinę sistemą mėsos skyriuje.

Mane ilgai kankino mintys, kodėl aš nenorėčiau eiti į politiką, bet kažkaip niekaip negalėjau suformuluoti trumpo atsakymo. Taigi pagaliau susidėjo keletas minčių į vieną vietą.

Mes visi žinome, kad sportas yra sveikata ir tai naudinga jums asmeniškai, beje net nereikalauja daug investicijų. O dabar pakelkite ranką, kas sportuoja? (Žolės pjovimas, indų plovimas ir pusės litro bokalo kilnojimas sportu nelaikomas.) Kažkur šuo pakastas, kad žmonės, net ir žinodami problemą ir sprendimo būdą, vis vien pasirenka sirgaliaus vietą stadione. Yra žinoma, kad apie 20% žmonių kalba, kaip jie darys, 70% kalba apie tuos, kurie sako, kad ką nors darys, o yra likusieji, kurie nekalba, o daro. Ir, kas šlykštu, jiems gaunasi. Gerai, jau supratome, kad dauguma iš mūsų yra šnekučiai.

Bet kodėl neveikiame. Vienas konsultantas kažkada pasakė: “Norint numesti svorį, reikia mažiau ėsti ir daugiau judėti, bet žmogus vis dar turi viltį, kad kada nors bus išrasta piliulė, kurią išgėrus viskas susitvarkys”.

Taigi grįžtant prie politikos: tai, kas pas mus vyksta, galima apibūdinti kaip daug šnekėjimo, kaip kažkas padarys piliulę, bet pareiškimai - dar ne veiksmai. O veikti yra gerai, nes tik tada atsiranda pasiekimai, o pasiekimai tai ir yra laimė, kurios visi ieško. Gal todėl daug savo gyvenime pasiekę žmonės yra laimingi.

Beje, tokie žmonės yra nešnekūs, ne todėl, kad neturi ką pasakyti, tiesiog jų natūroje veikia devizas – „Mažiau šnekų, daugiau darbų“.

Dabar yra krizė, ar nėra? Manau, kiek žmonių - tiek nuomonių, bet viena nuomone norėčiau pasidalinti.

Tarkim, vyksta futbolo rungtynės. Yra aistruoliai, kurie serga už savo komandą.  Ir viena futbolo komanda pagaliau pasiekė tikslą. Ir, be abejo, vieni aistruoliai nusiminė, o kiti apsidžiaugė, ir savo džiaugsmą išreiškė susprogdindami petardą. Ką pamatė kitoje pusėje stadiono - sprogo, daug dūmų. Reikia šaukti: „Teroristas!“. O kaip žmonės reaguoja į grėsmę? Taigi turime suspaustų, prispaustų ir šiaip pritrėkštų. Panika padarė daugiau žalos, negu tariama grėsmė.  Petardos pavyzdžių toli ieškoti nereikia – „Palyginus su tuo pačiu laikotarpiu pernai, blogų paskolų dalis išaugo nuo 0,1% iki 0,19%“. Galima ir kitaip pasakyti, kad blogų paskolų skaičius išaugo dvigubai, įdomu kokia tada būtų buvusi reakcija?

Beje ,visada atsiras tokių, kurie ir liks stadione nesusipratę. Įdomu, kaip juos reiktų pavadinti? O jūs jau išėjote iš stadiono, ar dar vis sėdite savo vietoje?