Common sense

Prieš metus pirmą kartą užsiminėm apie teisėjų neproduktyvumą ir galimybes jį ženkliai pagerinti atlikus pakeitimų veiklos procese (nepainioti su kitais procesais, tokiais kaip BPK). Pavaizdavome, koks blogis yra multitaskingas, ir kad būtų įtaigiau -- užkabinome vieno žymaus teisėjo abrozdėlį:

Ką reiškia spalvos, skaitykite mūsų įraše.

Provokacija pavyko -- p. Cininas užsikabino. Sprendžiant iš jo straipsnių ir komentarų, buvo matyti, kad šis teisėjas žvelgs giliau savo teismo nosies ir nenurims, kol neišsiaiškins, kodėl jis amžinai užsikasęs.

Vėliau parašėme antrąjį tekstą teismų tema atskleisdami sprendimo, padėsiančio išeiti iš užburto teismų neefektyvumo rato, kryptį.

Šiandien turime trečiąją seriją, mat su džiaugsmu perpublikuojame teisėjo Audriaus Cinino straipsnį, demaskuojantį kai kuriuos teismų veiklos absurdiškumus ir dėl to šokiruosiantį teismų bendruomenę.

Tema plėtojosi tokia seka:

0. Ar problema egzistuoja? 2012-06-27 -- Sąmokslo, dėl ko teismai vilkina bylas, atskleidimas (Audrius Cininas)

1. Kokia problema? 2012-06-28 -- Kaip pagerinti teisėjų produktyvumą? (commonsense.lt)

2. Kokie gero sprendimo kriterijai? 2012-10-10 -- Lėtas teisingumas – blogas teisingumas. Kas jį pagreitins? (commonsense.lt)

3. Koks sprendimas? 2013-05-13 -- Idealus procesas (I) (Audrius Cininas)

Pastarąjį tekstą, pirmąjį iš sprendimo serijos, su p. Cinino leidimu perpublikuojame žemiau. Taipogi galite užmesti akį į vieno TOC eksperto pranešimą, skaitytą pernai Vilniuje, įkvėpusį p. Cininą paieškoti sprendimo.

Idealus procesas (I)

Teksto autorius -- Audrius Cininas. Straipsnio originalas publikuojamas čia.

Tai straipsnis, kurį parašiau leidiniui “Teismai.lt”. Redaktoriaus dar  nesušukuotas ir kiek papildytas variantas.

Norėčiau trumpai išdėstyti savo asmeninį požiūrį teisėjo darbo organizavimo klausimais. Tai mano asmeninė patirtis, pagrįsta tam tikrais apribojimų teorijos (TOC) postulatais. Pasidomėti šiais dabar jau visuotinai pripažintais verslo valdymo principais paskatino atsitiktinai į rankas pakliuvusi E.M.Goldratt knyga “Tikslas”, kurią rekomenduoju visiems. Nors tolimesni mano samprotavimai bus pakankamai provizoriški, nes esu teisininkas, o ne verslo vadybininkas, visgi tikiuosi, kad jie bus įdomūs ir paskatins bent jau diskusiją apie kai kuriuos mitus, gaubiančius teisminį procesą bei jo organizavimą. Ir, aišku, tai mano asmeninė nuomonė kurios neperšu niekam. Bus kalbama daugiausia apie baudžiamąjį procesą, tačiau gamybos (taip taip – gamybos) valdymo principai universalūs, todėl visą tai, kas bus pasakyta toliau taikau ir baudžiamajam procesui irmutatis mutandis – kitiems teisminiams procesams, tiek civilniam, tiek administraciniam. Be savo asmeninės patirties ir jau minėtų TOC principų (kaip aš juos pats įsivaizduoju taikant teisme), rėmiausi Lietuvoje viešėjusio Izraelio verslo konsultanto Shimeon Pass paskaitomis, už kurias ir už įkvėpimą dėkingas http://www.commonsense.lt/?s=cininas.

Tai publicistinio stiliaus rašinys. Todėl prašau nevertinti jo akademiniais matais. Mano tikslas šiek tiek šokiruoti, paskatinti diskusiją tais klausimais, apie kuriuos rašau toliau ir kurie man atrodo svarbūs.

Iššūkiai

S.Pass giriasi, kad panaudojus TOC metodus, pavyzdžiui Izraelio apygardos teismuose, vidutinis atvirų bylų amžius (nuo gavimo teisme dienos iki sprendimo priėmimo) sutrumpėjo 27%, o bylos nagrinėjimo iš esmės laikas (t.y. neįskaitant laiko, kol byla guli seife laukdama savo eilės ir parengiamųjų posėdžių)- net 47%. Tuo pačiu ženkliai išaugo išnagrinėjamų bylų skaičius. Nors atvirų bylų – projektų vidutinis amžius Izraelio teismuose ir toliau išlieka kraupiai didelis žiūrint mūsų akimis (41 mėnuo Izraelio apygardos teismuose), visgi nepamirškime, kad pradėta nuo 56 mėnesių. Taigi kokiais metodais tai padaryta vertėtų pasidomėti net jei jie, tie metodai būtų bent per pusę tiek efektyvūs, kiek skelbiama.

TOC yra apie gamybą. Šia prasme gamykla — ne tik fabrikas, iš kurio kaminų virsta dūmai, bet ir kontoros, kuriose dirba vyrukai Versače kostiumais. Kas gi vyksta gamykloje “teismas”?

Pagal TOC, teismų procesas yra „I“ formos. Tai yra procesas, kai gamyba vyksta lyg stovint prie konvejerio. Galime įsivaizduoti, kad teisėjas irgi stovi prie to paties konvejerio ir kepa vieną bylą po kitos. Savaime tokį procesą valdyti lengviausiai iš visų egzistuojančių gamybos procesų, bet yra vienas „bet“. Teismai dirba daugiaprojektiniu režimu, “multitaskina”, kitaip sakant. Mes stovime ne prie vieno, o iškart prie 50 ar kiek ten pas ką yra atvirų bylų- konvejerių, veikiančiu pagal skirtingus technologinius procesus kepančių civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, administracinius skundus, vykdymo bylas, įsakymus, pagreitintas bylas ar šiaip kokį dumblą. Ir problema yra ta, kad vienu metu kelių konvejerių aptarnauti neįmanoma. Čia dar ne visas bjaurumas. Dalies konvejerių mes atseit nevaldome. Pagal Merfio dėsnį tie prakeikti atseit nevaldomi konvejeriai įsijungs pačiu nenuspėjamiausiu laiku, būtent tada, kai mes dirbame kitur, priversdami teisėją neoriai šokinėti nuo vieno darbo prie kito. Bet ir čia dar ne viskas- trūksta išteklių, pavyzdžiui, salių. Įsivaizduokime- paskirtu laiku paleidai konvejerį, ir aptinki, kad įrankius (salę), reikalingus operacijai atlikti pasiskolino kolega. Kol ieškai pas ką kitą persiskolinti to įrankio, ateina laikas paleisti kitą konvejerį, o proceso dalyviai ir žmonės taip ir nesulaukę, kada bus pradėti darbai prie pirmojo konvejerio nuskuba kas sau. Advokatai, prokurorai- ten, kur prie kitų konvejerių jų laukia kiti teisėjai, o paprasti žmonės, keiksnodami apkiautusius teismus grįžta prie savo darbų susitaikę su tuo, kad konvejeris su jų byla vėl bus įjungtas tik po mėnesio ar dar vėliau.

Pagal oficialią Vilniaus teismų darbo ataskaitą Vilniaus apylinkė steismuose baudžiamąsias ir administracines bylas nagrinėja 41 teisėjas. 2012 m. išnagrinėta 3100 baudžiamųjų, 13839 administracinė bylos ir 13102 įvairūs ikiteismini tyrimo dokumentai. Ar galima kažkokiais metodais suvaldyti ir sutvarkyti visus tuos milžiniškus bylų srautus, nenuspėjamus, nuo teismo nepriklausančius įvykius? Priversti konvejerius dirbti pagal iš anksto suplanuotą grafiką, o dar geriau- kad viskas būtų pastatyta ant vieno konvejerio, paversta “monotaskingu”?

1. Tikslas

Ir fabriko (to, kur su kaminais) ir kontoros, kur pluša mūsų vyrukas su Versače tikslas tas pats – kuo greičiau uždirbti pinigų pardavimų dėka. Būtent pardavimų, o ne gamybos dėka. Teismai pinigų neuždirba, bet jie teikia visuomenei paslaugą- “tiekia” galutinius sprendimus, kurių paklausa šiai dienai yra praktiškai neribota, taigi su “pardavimais” problemų nėra. Yra greičio problema. Nors iš tikrųjų, tai ir šios problemos nėra, bet vis tiek kažkodėl visi nori, kad būtų dar greičiau- tebūnie. Visuomenei ir patiems teismams aktualu visiškai ne pačių bylų gamybos procesas, kiek kokių tarpinių nutarčių prirašys teisėjas, o būtent galutinis sprendimas. Galutiniai sprendimai turi būti priimami kuo greičiau ir būti kokybiški. Visą kitą- visiškai antraeilis dalykas. Kalbant konkrečiai apie baudžiamąjį procesą, nėra jokio skirtumo pavyzdžiui, kada teisėjas parašys nutarti skirti bylą į pirmą posėdį, kada tas pirmas posėdis bus paskirtas, kiek jų bus ir kokios pertraukos, taip pat jokio skirtumo kiek laiko bus rašomas nuosprendis.

Tiesą pasakius, pasakymas “kuo greičiau” nėra tikslus, nes teisėjas vykdo teisingumą ne vienoje, o daugelyje bylų vienu metu, todėl resursus reikia paskirstyti taip,kad teisėjo dėmesio užtektų visoms atviroms byloms. Šitaip mąstant, reiktų sakyti, kad teisėjo tikslas yra ne kuo greičiau parašyti galutinį sprendimą, o parašyti jų kuo daugiau, aišku, neprarandant kokybės.

Tokio tikslo požiūriu, o manau, kad niekas dėl to kad toks tikslas ir yra nesiginčys, tiek ATPK, tiek BPK knibžda normų, kurios nustato tikslo požiūriu beprasmius terminus. O galbūt jos specialiai kuriamos ar paliekamos įstatymuose tam, kad esant reikalui galima būtų teisme prikirpti kam nors uodegą arba sukelti Linai iš Leksinovos eilinį galvos skausmą programuojant naujas Liteko terminų kontrolės modulio funkcijas?

Čia dar ne viskas. Kaip matome, teisėjas “multitaskina”- turi savo žinioje pusšimtį ar kiek ten kam kliūva bylų ir privalo savo resursus paskirstyti dideliam jų skaičiui. Gi įstatymų leidėjo lūkesčiai tokie, kad teisėjas rūpinsis ir popins tik tą vienintelę bylą ar bylų rūšį, kuri tą dieną parūpo parlamentarui. Bet taip niekada nebus.

Nesigilinsiu į konkrečias normas, nes rašau teisėjams ir visi puikiai supranta apie ką kalbu. Paminėsiu tik keletą, kad netuščiažodžiauti.

LR ATPK 288 str. – rašytinis nutarimas administracinėje byloje turi būti skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Kiek ten tų administracinių bylų išnagrinėta 2012 metais Vilniuje? Aha- apie 13000. Kiek laiko teisėjas sugaiš kol plėvesuodamas mantijos skvernais bėgios iš teismo salės į kabinetą rašyti nutarimo ir atgal jo skelbti? Na tarkim 5 minutes. Gauname apie 1000 valandų per metus vien teisėjo kelionėms laiptais/liftu. Tai yra apie 2/3 vieno teisėjo metų darbo laiko!

O jei tenka 10 administracinių bylų vienu metu? 8.30 val. antradieniais- ketvirtadieniais kaip tada? Ką veiks tie 9 likę administraciniai bylininkai, kol bus rašomas nutarimas pirmajam? Kas bus su baudžiamąja byla, kuri jau prieš mėnesį paskirta tos pačios dienos 09.00 val.? Administracinėm bylom kiekvienos dienos rytą skirtas pusvalandis, nesvarbu kiek jų bebūtų- 0 ar 10, tas skaičiaus nekontroliuojamas ir neprognozuojamas, bet reikia padaryti taip, kad VISI bylininkai, o ne vienas, tas kuris pirmesnis būtų laimingi ir negaištų už durų.

LR BPK 240 str. nustato, kad nutartį skirti bylą teisėjas surašo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo bylos gavimo teisme dienos. O teisiamasis posėdis turi būti paskirtas ne vėliau kaip 20 dienų nuo pirmosios nutarties surašymo dienos. Tai reiškia, kad jei aš jau turiu nišą naujai bylai po 35 dienų, negaliu jos skirti iš karto, o turiu VILKINTI jos rašymą 15 dienų vien tam, kad būtų nepažeistas antrasis 20 dienų terminas.

Sekant blogiausiomis minėto LR BPK 240 str. tradicijomis, 2010 m. pabaigoje priimtos ATPK 298 str., pataisos, panašiai nustatančios apeliacinių skundų dėl policijos ir kitų institucijų nutarimų nagrinėjimo apylinkės teismuose terminus per 30 dienų. Čia reiktų prisiminti, kad nepaisant kartais absurdiškai menko tokių administracinių bylų reikšmingumo, procesas jose savo laiko sąnaudom prilygsta ir pranoksta baudžiamąjį procesą. Taigi, 2010 m., bepopinant naujai konstruojamą apeliacijos administracinėse bylose institutą buvo tiesiog pamiršta, kad teismai JAU turi paisyti ir aukščiau minėtų LR BPK 240 str. terminų, naujus terminus kažkaip koordinuoti ir subordinuoti su senaisiais. Ir kodėl 30 dienų? Kodėl ne tuzinais? Kokiais tyrimais pagrįsta, kad tai optimalu? Šie tarpiniai terminai spraudžia teisėją į rėmus, kurie nepagrįsti niekuo, nebent tokiu, sakyčiau ūkišku, nuo realybės atšokusiu įsivaizdavimu apie tai kas teismuose vykstą ir kas per kiek laiko turi būti daroma, ir kad “gerai prispaudus” tuos teisėjus, viskas ims eiti kaip iš pypkės.

Čia gal galima paminėti ir iš žilos sovietinės senovės atkeliavusią naivią LR BPK 243 str. nuostatą, kad teisiamasis posėdis iki bylos išnagrinėjimo negali būti pertrauktas. Tai iš tų laikų, kai baudžiamajame procese karaliavo vadinamas koncentruotumo ar nepertraukiamumo principas, draudęs teisėjui vienu metu su pertraukomis nagrinėti kelias bylas. Betgi kamon, žmonės, jau žemė nuo tų laikų žymiai greičiau sukasi, o mes kaip tas Mažojo Princo žibintininkas vis degiojame ir gesiname žibintą kas minutę, nes instrukcijas kažkas pamiršo pakeisti.

Lygiai tos pačios veislės ir dabar stumiami LR BPK pakeitimai, nustatantys, kad posėdžių pertraukos baudžiamojoje byloje negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį. Man ypač mieli motyvai, kuriais remiantis šios pataisos teikiamas, esą reikia kontroliuoti teisėjus. Suprask: teisėjai ‒  tai teliukų banda, kuriai būtinas Ganytojas. O gal dar geriau- elektrinis piemuo?

Visi minėti ir nepaminėti tarpiniai terminai, tiesą pasakius tėra pagaliai į ratus darant tai, kas iš viso yra teismo kaip institucijos egzistavimo prasmė ir tikslas, t.y. neprarandant kokybės parašyti kuo daugiau GALUTINIŲ sprendimų.

Mintis atsisakyti minėtų ir visų kitų panašaus pobūdžio tarpinių terminų gal atrodo šokiruojanti dėl to, kad visiems jie įsiėdę iki kaulų smegenų, figūruoja visose imanomose ataskaitose ir yra vienas iš teisėjo darbo kokybės vertinimo rodiklių. Mes tiesiog nebepastebime jų absurdiškumo. Tačiau yra kiti kriterijai:

- jau minėtas kokybiškų galutinių sprendimų skaičius (kuo daugiau- tuo geriau);

- atsargos (atvirų bylų kiekis);

- sąnaudos.

Bet apie tai jau kita atskira šneka.

Share/Bookmark

Vakar internetuose pamačiau vieną žinutę, ir pagalvojau, kad spauda kartojasi. Pasirodo, niekas nesikartoja: tiesiog anksčiau būta kitos panašios žinutės. Ta proga šiek tiek pagooglinau. Po to užsikabinau ir dar pagooglinau. Gavosi dvi istorijos, katras dabar papasakosiu su paveiksliukais.

Pirmoji istorija yra apie tokią viešųjų ryšių agentūrą “BVRG Burson-Marsteller”, be kita ko ypatingą tuo, kad ji aptarnauja jums žinomą firmą “Omnitel”. Taigi firmą “Omnitel” kadaise aptarnavo kita viešųjų ryšių kontora “Publicum”, savo kadencijos metu padėjusi klientui ištransliuoti “Asmeninio plano” idėją, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, sukėlė kliento reputacijos krizę. Tiesa, “Publicum” dar užsiiminėjo partizaniniu debilų marketingu, anonimiškai rašinėjusi komentarus įvairiuose portaluose apie tai, koks puikus yra jų klientas, ir kokie asilai yra jų kliento konkurentai. Vėliau “Publicum” bandė savo susitepliojimą išvartyti į neva globalią problemą, bet viskas baigėsi tuo, kad “Omnitel” 2013 m. sausio 7 d. pasirinko geresnę agentūrą – BVRG.

Čia su geriausiais palinkėjimais pirmoji mūsų istorija ir baigiasi.

Leiskite papasakoti antrąją istoriją, absoliučiai nesusijusią su pirmąja.

Kažkoks Vytas Naujokaitis, pilietiškas pilietis, ima ir parašo į skundų portalą laišką apie tai, kaip negerai elgiasi “Bitė”, dalindama vaikams “Labas” korteles:

Gegužės 2 d. apie 13.30 val. Vilniuje, Antakalnyje, šalia Mikalojaus Daukšos vidurinės, kur mokosi ir mano sūnus, pamačiau, kaip vaikinukas ir mergina įkyriai stabdo iš mokyklos einančius vaikus mokinius.

Priėjęs arčiau pamačiau, kad tai „Bitės“ darbuotojai dalina „Labas“ mobilaus ryšio korteles. Manau, kad „gaudyti“ vaikus prie mokyklų ir jiems primygtinai siūlyti paslaugas yra neleistina, ir „Bitė“ elgiasi neteisėtai.

Ponas Naujokaitis yra toks pilietiškas, kad skundą parašo puikia lietuvių kalba, nevengdamas sudėtinių sakinių ir uždėdamas lietuviškas kabutes (devynetukai pradžioje ir šešetukai pabaigoje). Tokio raštingo pilietiškumo galėtų pavydėti net Aurelijus Katkevičius, katro “Verslo klasei” rašinėju straipsnius jau keletą metų, ir niekaip nesugebu uždėti normalių (96) kabučių. Ta proga dar kartą į priekį atsiprašau gerb. redaktoriaus, duokdie jam sveikatos keičiant kabutes į 6e6etukus ir trumpus brūkšnius į ilgus. Šiuo, kalbainiškai taisyklingų kabučių ir brūkšnių, požiūriu ponas Naujokaitis būtų puikus VK autorius.

Juolab visai neseniai jo vardu yra publikuotas vienas tekstas “Lietuvos žiniose”. Lyg tyčia, tekstas yra apie vieną BVRG klientų – “BOD Group”.

Ponas Naujokaitis, pradinuko tėtis, savo pilietinį skundą papildo nuotrauka, katroje matyti, kad “Bitės” geltona mergaitė kažką dalina gatvėje, prie šviesoforo. Kažkur netoliese galimai yra mokykla, kurioje tikrai draudžiama daryti marketingą nepilnamečiams, bet ponui Naujokaičiui tepavyko nufotografuoti šviesoforą.

To pakanka, kad “Bitės” atstovė ryšiams su visuomene Laura Bielskė spaudai teisintųsi:

“Šiuo metu iš tiesų vykdome „Labas” rinkodaros kampaniją, kurios metu Vilniuje, autobusų stotelėse praeiviams daliname išankstinio mokėjimo korteles [bla bla bla]. Atsiprašome, jeigu dėl žmogiško noro pasiūlyti gerą produktą, mūsų partneriai buvo kiek per daug aktyvūs [bla bla bla]“.

Be reikalo teisinatės, gerbiamoji. Geltonoji mergaitė su basketėmis viską darė korektiškai, ir siūlau jai išmokėti premiją.

Ponios ir ponai, jūsų žiniai, pradinuko tėtis Naujokaitis yra ne vienintelis pilietiškas žmogus mūsų sviete. Ne mažiau pilietiška yra Kristina Dub, pradinukės mama, prieš porą savaičių užsirovusi ant tos pačios, jau minėtosios, “Bitės” akcijos:

Mano dukra mokosi Vilniaus S. Stanevičiaus vidurinėje mokykloje. Antradienį, balandžio 16 dieną, grįžusi iš mokyklos ji papasakojo, kad besibaigiant pamokoms, maždaug tarp 13-14 valandos, kai dauguma moksleivių eina namo, prie jos mokyklos buvo nemokamai dalijamos „Labas“ kortelės (…).

Pasakodama apie šį nutikimą labiausiai noriu pabrėžti, kad tokiais veiksmais, tokiomis akcijomis naudodamasis mūsų vaikais – silpniausia ir pažeidžiamiausia visuomenės dalimi – šis operatorius elgiasi mažų mažiausiai neetiškai. Jis siekia nepilnamečius moksleivius pervilioti į savo tinklą nežinant jų tėvams, žadėdamas nemokamus tarpusavio pokalbius.

Kristina Dub buvo taip sukrėsta bandymo jos dukrai įgrūsti “Labas” kortelę, kad praėjus savaitei po incidento savo skundą išplatino net trijuose pirmaujančiuose internetuose:

Delfi.lt: Pasipiktinusi mama: kodėl mobiliojo telefono operatorius lenda prie mūsų nepilnamečių vaikų?

15min.lt: Skaitytojos skundas. „Bitės“ akcija: kodėl operatorius lenda prie mūsų nepilnamečių vaikų?

lrytas.lt: Vilnietę papiktino jos dukrai prie mokyklos įsiūlyta telefono kortelė

Šią skundikę irgi rekomenduoju p. Katkevičiui, nes ji moka dėlioti taisyklingas kabutes ir brūkšnius.

Įdomu tai, kad p. Kristina Dub “Facebook’ą” atrado praėjus dviems dienoms nuo “Omnitel” ir BVRG bendradarbiavimo pradžios, bet, kaip minėjau, tai dvi skirtingos istorijos, tad jų į vieną neplakime.

Geriau išreiškime paramą “Bitei”, kurios atstovei vėl teko teisintis ir gadinti spaudos monitoringo statistiką, nors geltoni žmogeliukai nieko blogo nepadarė:

“Atsižvelgsime į moters pastabą ir nenorintiems gauti šios nemokamas paslaugas tarp “Labas” teikiančios kortelės, jos ir neduosime (…) Vilniaus savivaldybės leidimas dalinti šiuos produktus yra gautas“

Šioje vietoje būtų galima ir baigti antrąją istoriją. Bet smalsumas ir priklausomybė nuo atradimo džiaugsmo verčia dar šiek tiek pagooglinti. Juolab “Publicum” (nepainiokime šių istorijų) komentatoriai kadaise dergė ne tik “Bitę”, bet ir “Tele2″. Su pastarąja firma palaikome tam tikrus dalykinius santykius (“Tele2″, antai, prisidėjo rengiant Viešojo sektoriaus efektyvumo konferenciją), tad googlinimas yra dukart įdomesnis.

Še tau, boba, devintinės: paaiškėja, kad pilietis TELE2 klientas Saulius Visockas taip laukė naujo “Samsung Galaxy S4″ telefono, kad jo neradęs nei Vilniaus, nei Kauno salonuose, aprašė savo graudžią istoriją internetams:

Sekiau visas naujienas apie jo pasirodymą Lietuvoj. Praėjusį penktadienį mane pasiekė džiugi žinia: mano ilgai lauktu telefonu šeštadienį pradėjo prekiauti „Tele2“. Ir dar pigiausiai iš visų operatorių (…). Pardavėjai varto akis: nieko nežino nei apie šio telefono gavimą, nei apie pardavimą (…). Tada mane jau paėmė siutas. Kas suteikia teisę šitam operatoriui iš anksto skelbti ir girtis, kad telefonas bus ir dar bus pigiau, nei pas kitus, jeigu jie net negali atsivežt normalaus kiekio tų telefonų? Visas pasaulis laukė šio „Samsung Galaxy S4“, laukė ir Lietuva, ir aš.

Pono Visocko nusivylimas buvo toks milžiniškas, kad ans pasiskundė net keliems portalams:

nevartok.lt: Paulius: apgaudinėdama pirkėjus „Tele2“ darosi sau reklamą

15min.lt: Skaitytojo skundas. Norėjo nusipirkti „Samsung Galaxy S4“, bet nerado kur

balsas.lt: Apgaudinėdamas pirkėjus „Tele2“ darosi sau reklamą

Turbūt jau patys atkreipėte dėmesį į taisyklingas kabutes. Taip pat norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į žanro ypatumus, būdingus visiems trims minėtiems skundikams:

Vytas Naujokaitis:

Nusprendžiau viską nufotografuoti ir nufilmuoti, gal ši medžiaga perspės ir kitus tėvus, kad jie atkreiptų savo ir pedagogų dėmesį, kas darosi šalia mokyklų.

Kristina Dub:

Negana to, iš kitų tėvų girdėjau, kad kortelės buvo dalijamos ir prie kitų Vilniaus mokyklų.

Paulius Visockas:

Kiek žinau, čia jau ne pirmas kartas, kai taip sukeliamas žmonių susidomėjimas, priverčiami jie ateit, o norimos prekės negauna.

Žodžiu, nebeliko jokių abejonių, kad šie incidentai, išgyventi mūsų herojų, yra ne šiaip atsitiktinumai, bet cielos tendencijos.

Pabaigoje leiskite supažindinti su ketvirtąja šios iliustruotosios istorijos heroje – panele Birute Jurkute. Ji pasipiktino tuo, kad TELE2 žurnalistus ir blogerius vežė autobusu į 4G ryšio zoną. Panelė Birutė saviironijos nesuprato arba atseit nesuprato, užtat suprato p. Rokiškis Rabinovičius, buvęs tame autobuse ir netgi pačioje ryšio zonoje.

Taigi panelė pasakoja, kaip kažkada buvo suklaidinta TELE2, ją apgavo, nes ryšio nebuvo, ir toji panelė dabar susipergyvenusi, kad istorija pasikartos, ir vėl žmonės bus apgauti. Dūsauja p. Birutė ne belenkur, bet pačiame “Lietuvos ryte”:

Kažkada buvau to operatoriaus, kuris veža į ryšio zoną, suklaidinta – gavau telefoną už vieną litą, gerą mokėjimo planą ir ryšį, kuris buvo kažkur anapus… Buvo daug vargo, kol pakeičiau tą operatorių kitu. Ar nebus dabar panaši situacija, kai vėl vartotojai bus viliojami labai pigiais megabaitais ir gigabaitais, bet iki 4G ryšio važiuosim autobusu? Faktai rodo, kad taip ir bus. Juk paguglinus galima rasti, kad tas operatorius 4G paslaugas žada šį pavasarį, kai apie investicijas į 4G tinklą nieko nekalba.

Ši panelė iš kitų mūsų herojų išsiskiria tuo, kad susipergyveno ne dėl to, kad kažkas negero įvyko, bet dėl to, kad kažkas blogo gali nutikti ateityje.

Viena frazė, išgirsta per televizorių, sukėlė galingą panelės Birutės pykčio bangą:

Dar pikčiau, kai tos bendrovės direktorius pasako, kad „dabar nematome poreikio, todėl investuosime į 4G tinklą tada, kai visi vartotojai pradės siųsti daug duomenų“. Taip pasakė jis per „Panoramą“. Suprask, jei konkurentai tokie kvaili, tai tegul investuoja, o mums ant klientų, kuriems rūpi greitas mobilus internetas, nusispjaut.

Pyktis buvo toks stiprus, kad panelė užsiregistravo tinklapyje demotyvacijos.lt, ir nupiešusi net tris demotyvacijas, sukėlė jas į internetą!

Turbūt atkreipėte dėmesį, kad pirmuosius du demotyvatorius kažkas palaikino. Pasirodo, tai padarė pati Birutė Jurkutė:

Atrodytų nieko keisto, jei panelė Birutė per visą savo egzistavimą “Facebook’e”, būtų palaikinusi dar nors vieną lietuvišką puslapį. Ji rašo gyvenanti kažkokiam Balikpapane, esą esanti iš Kalifornijos. Tarp Birutės 289 draugų nėra nė vieno lietuvio. Mūsų Birutė “Facebook’e” pastaruosius trejetą metų, nuo pat užsiregistravimo šiame soc. tinkle, daro vienintelį dalyką – žaidžia The Sims Social žaidimą. Vienintelis kryptelėjimas į šoną – Petro Masiulio demotyvacijų palaikinimas.

Ir kaip tokie nesocialūs žmonės sugeba parašyti straipsnį su taisyklingomis kabutėmis ir publikuotis “Lietuvos ryte”?

Šį klausimą pateikime Antanui Zabuliui, vienam iš rimčiausių kandidatų tapti metų CEO.

Galbūt analizuodamas šias dvi nesusijusias istorijas, p. Zabulis supras, kad balansuojama ant baudžiamojo kodekso ribos (išmanantys, plz, pateikite atitinkamsus BK straipsnius komentaruose). Kalba eina ne apie etiką, moralę, šmeižtą ir panašius minkštus dalykus, bet apie kažką link apgavysčių.

Kokia bebūtų šių istorijų atomazga, turime pripažinti naują realybę: egzistuoja neegzistuojantys žmonės, besiskundžiantys neegzistuojančiomis problemomis. Egzistuoja žmonės, kurių vienintelis pėdsakas visame internete yra tas skundas. Šie žmonės buvo sutverti konkrečiam skundui ir sėkmingai atliko savo egzistencinę misiją. Apgavo redakcijas, tosios suklaidino savo skaitytojus, šiaip jau nematančius didelio skirtumo tarp dviejų “Lietuvos ryto” žurnalistų – Andriaus Užkalnio ir Birutės Jurkutės. O skirtumas yra, tik internetuose neįžvelgiamas: pirmasis už rašliavas gauna honorarą iš redakcijos, o antrosios valdytojai gauna honorarą iš užsakovo.

Pastarojo honoraro man negaila. Tik įdomu, kokio jis dydžio. Nes turiu įtarimą, kad kai kas manosi radęs pigiausią būdą sistemingai gerinti savo klientų patirtį: kuo konkurentų klientai labiau (esą) nepatenkinti, tuo pats esi _santykinai_ geresnis.

“Šiandien mums svarbiausia nuosekliai tęsti strategiją gerinti klientų patirtį bei įtvirtinti lyderystę strategiškai svarbiame mobiliųjų duomenų perdavimo versle, kuris netolimoje ateityje taps pagrindiniu operatorių pajamų šaltiniu”, – pasakė p. Zabulis tą dieną, kai TELE2 tapo didžiausiu operatorium.

Įdomi strategija. Verta būti paimta domėn visų medijų.

Share/Bookmark

Likus vos keletui dienų iki metinio tiekimo grandinės renginio, ryškėja, kad šiemetinė konferencija bus gerokai įpūdingesnė, nei pernai. Įspūdį paliks iš esmės du dalykai:

• turinys. Jau pradėjo plaukti pranešėjų prezentacijos, ir jos yra puikios. Paprastai įmonės linkusios neatvirauti, kaip pavyko susikurti konkurencinį pranašumą, o čia gi žmonės atvirai pasakos, ką ir kaip darė, kad pasiektų tokius ir tokius rezultatus. Rezultatai, kaip taisyklė, labai panašūs: padidėję apyvartumai, pelnai, sumažėjusios atsargos, pagreitėję užsakymo ar projektų įvykdymo terminai, pagerėjęs due date performance;
• patys dalyviai. Bus direktorių ir iš didelių firmų (MAXIMA GROUP, IKI, “Vilniaus baldai”, “Vilniaus degtinė”, kt.), ir šį mėnesį įsteigtas startuolis (“Innopro beauty”), ir mažmenininkų (“Kotryna”, “Topocentras”, “Jysk”, “Audimas”, “Statoil”, kt), ir didmenininkų (MARS, “Antalis”, “Press Express”, kt.), ir gamintojų (“Latvijas Balzams”, IKEA, “Mantinga”, “Markučiai”, “Daumantai”, “Fermentas”, kt.), ir netgi grupeles žmonių iš Baltarusijos (MAZ, “Grodno Azot”).

Visiems dalyviams – vieniems kitų klientams – bus naudinga pasišnekėti, kaip užtikrinti, kad žmonės rastų prekių lentynose. Pašnekesiai vyks TOC ir LEAN fone, nes šios metodikos turi atidirbtus įrankius, leidžiančius padidinti ne tik savo (konkrečios įmonės), bet ir visos tiekimo grandinės pralaidumą.

Jei nors viena grandis nedadirba, vartotojams tenka žiopsoti į tuščią lentyną. Kol ji tuščia, prarandami pardavimai, kas savo ruožtu nulemia neigiamas pasekmes visai tiekimo grandinei (paskutinį kartą apie tai rašėme čia).

Šiemet jokių prizų – nemokamų pakvietimų – commonsense.lt skaitytojams nenumatyta. Užtat suinteresuotiesiems tiekimo grandinės reikalais turime geresnę dovanėlę (beje, visiškai neįdomią nesuinteresuotiesiems).

Carol A. Ptak, efektyvumo klausimais konsultavusi “Boeing”, “Starbucks”, vadovavusi pasauliniam IBM SMB padaliniui ir buvusi “Peoplesoft” viceprezidentė, jums papasakos, kaip planuoti gamybą pagal realią paklausą (o ne prognozes).

O Bill Taylor, buvęs Brazilijos “Coca-Colos” prezidentas, detaliai papasakos, kaip savo gamybą ir distribuciją metai iš metų gerino “Coca-Cola”. Galbūt pažiūrėjus kai kam praeis noras išradinėti dviratį.

Šiedu pranešimai buvo skaityti pernai metų Tiekimo grandinės konferencijoje, ir nepanašu, kad būtų pasenę. Gero žiūrėjimo.

O tiems, kas ketinate apsilankyti šiemetinėje konferencijoje, atskleisiu, ką mes pagerinome atsižvelgę į keletą pernykščių susimovimų.

- visos prezentacijos bus angliškos. Išskyrus tas, kur lietuviškoje sesijoje. Pernai prisikvietėme estų ir latvių į “tarptautinį renginį”, kuriame jie pamatė daug lietuviškų skaidrių. Vertimas, žinoma, buvo, bet įsivaizduokite save, per ausines girdintį vertimą, bet spoksantį į estiškas skaidres. Dėl šios nedadėlkos porai estų pernai netgi grąžinome pinigus (ir atsiprašėme, žinoma).

- geresnis vertimas. Pasirodo, nepakanka keletą dienų iki renginio duoti vertėjams prezentacijas, kad susipažintų su specifiniu žodynu. Jų pažintis gali būti nuvilianti. Vertėjai turi žinoti, ne tik ką išversti, bet ir į ką išversti. Todėl pasimokėme, ir patys vertėjams duosime vertimus.

- orientacija į kiekvieną segmentą. Pastarųjų mes turime tris: prekybininkus (mažmenininkus ir didmenininkus), gamybininkus ir paslaugistus. Pernai padarėme prielaidą (nusprendėme už klientus), kad, tarkime, gamybininkai turi domautis didmenininkų poreikiais, todėl mielai klausysis pranešimų apie efektyvų atsargų paskirstymą po sandėlius. Rezultatas buvo toks, kad kiekvienas dalyvis maždaug trečdalį dienos praleido žiovaudamas, nes buvo viena salė ir vienintelis pasirinkimas: klausyti pranešimo arba gerti kavą už durų. Pasimokėme ir šiemet padarėme 4 paralelines sesijas, kas reiškia, kad gamybininkai, jei pageidaus, galės klausytis pranešimų tik apie gamybą, prekybininkai tik apie prekybą, o projektų-paslaugų įmonės – tik apie projektus.

Tiesa, turime dar vieną pasiūlymą iš serijos “nemokamai”.

Kitą dieną po konferencijos, gegužės 1-ąją, surengsime tris papildomus seminarus. Vienas jų – Audriaus apie CCPM – konferencijos dalyviams bus nemokamas.

Throughput Accounting – The Managerial Tool for Decision Making / Eli Schragenheim
Tiekimo grandinės (atsargų ir prekių paskirstymo) valdymas / Nerius Jasinavičius
Projektų valdymas pagal Kritinės grandinės metodiką (CCPM) / Audrius Vasiliauskas

Share/Bookmark

Iš tiesų tai šiuo klausimu reikėtų kreiptis ne į kalbajobus, bet į Seimo narius. Nes dienos švieson išlindęs briedas gali būti iškuoptas tik Seime.

Reikalas tas, kad nuo kitos savaitės Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtins arba atmetinės kiekvienos naujai steigiamos įmonės pavadinimą. Komisija vadovausis “lietuvių kalbos normomis”, taigi bet kuris tų normų neatitinkantis pavadinimas negalės puošti naujos įmonės.

Kokios tos normos, galite pasiskaityti čia. Šekite ištraukėlę:

4.1. Vienažodžiai simboliniai pavadinimai gali būti daromi iš upių ar ežerų vardų, žmonių ir mitologinių vardų, augalų, gyvūnų, gamtos reiškinių pavadinimų ar kitokių daiktavardžių, pvz.: „Šešupė“, „Nijolė“, „Žemyna“, „Vėjopatis“, „Sedula“, „Stumbras“, „Nektaras“, „Aušra“, „Vasara“, „Kaitra“, „Forumas“, „Elektronas“, „Kometa“, „Klumpė“.

4.2. Simboliniai pavadinimai gali būti daromi iš daiktavardžių su pažyminiais – daiktavardžiais, būdvardžiais (paprastai įvardžiuotinės formos), skaitvardžiais, pvz.: „Lietuvos spauda“, „Nemuno baldai“, „Rokiškio pienas“, „Ūkininkų viltis“, „Vilniaus prekyba“, „Turto investicijos“, „Baltoji lelija“, „Pirmoji kregždutė“, „Trys riešutėliai“. Pažyminiu einantys kiekiniai skaitvardžiai gali būti rašomi skaitmenimis, pvz.: „7 meno dienos“, „33 laipteliai“.

4.3. Simbolinius pavadinimus galima daryti iš nelinksniuojamų lietuvių kalbos žodžių, įvairių žodžių formų, daiktavardžių su prielinksniais ir kitokių prasmingų konstrukcijų, pvz.: „Iki“, „Ačiū“, „Užsuk“, „Dviese“, „Šalia kelio“, „Prie universiteto“, „Tik tau“.

Įdomu tai, kad neteiktini pavadinimai, pagal normas, bus ir tokie:

11.3. Neteiktini simboliniai pavadinimai iš begalūnių dirbtinių žodžių, pvz.: „Teko“, „Kage“, „Mansel“, „Galarg“, „Grigen“, „Intaks“.

Kokias pasekmes šių normų laikymasis turės verslui, paskaitykite pirmojoje serijoje, parengtoje Edvino Mačiulaičio.

Trumpai tariant, VLKK normų neatitinka nė viena iš šių lietuviškų įmonių:

• GetJar Baltic, UAB (turėtų būti Baltijos Gedžara)
• Pixelmator, UAB (Pikselmatorius)
• PriceOn, UAB (Praisonė)
• CGTrader, UAB (Cėgėtreidera)
• Jumsoft, UAB (Jumsofta)
• Lemon Labs, UAB (Citrinos laboratorija)
• AGA CAD, UAB (Agakada)
• Kolmisoft, UAB (Kolmisofta)
• Mokipay Europe, UAB (Europos Mokipėjus)
• EVP International, UAB (Tarptautinė Evėpė, штоли?)

Ko gero, normų neatitinka ir UAB “Dragdis”, nes turėtų būti arba “Drakdis”, arba “Dragtis”.

Neatitinka “Omnitel” (Omnitelis), “Sanitex” (Saniteksas), “MG Baltic” (MG Baltija), “Baltik vairas” (Baltijos vairas), “Agrovet” (Agroveta), “Kitron” (Kitrona), “Arimex” (Arimeksa), “Artilux” (Artiluksa), “Sanistal” (Sanistala),  ir t.t.t.t.t.t.

Ne normiškos yra ir kelios valdiškos įmonės:

• “EPSO-G”
• “Litgrid”
• “Lesto”
• “Litexpo”

Na, bet šios firmos gi ne eksportuoja, tai didelio strioko nebūtų jas pervadinti į atitinkamai “Epsoga”, “Litgrida”, “Lestė” (nes “Lesta” jau yra, ir, beje, labai efektyvi firma), “Litekspa”.

Manau, kaip reikia laikytis normų, nemažai galėtume pasimokyti iš kaimynų:

Taigi su pavadinimais viskas yra normos ribose tol, kol netenka išrašyti sąskaitos-faktūros užsieniečiams. Norint eksportuoti, “Arimex” yra kur kas geriau nei “Trys riešutėliai”. Ypač, porą dienų pasėdėjus ant telefono ir užsienio kontaktų duombazės.

Ir vis tik manyčiau, kad šią antieksportinę kalbajobinę bledstvą (“Bledstva” visiškai atitiktų lietuviškų pavadinimų darybos normas) užkūrė ne VLKK, bet politikai. Po Vyriausybės nutarimu, įkalusiu antieksportinį punktą, kabo internetuose numylėtųjų Andriaus Kubiliaus ir Remigijaus Šimašiaus parašai.

Remigijus žadėjo paaiškinti, kaip čia taip nutiko, kad už šį punktą prabalsavo benueinanti A. Kubiliaus Vyriausybė:

1.14. Išdėstyti 77 punktą taip:
„77. Registro tvarkytojas, gavęs šių Nuostatų 76 punkte nurodytus dokumentus ar prašymą įregistruoti juridinį asmenį, filialą ar atstovybę, taip pat pakeistus steigimo dokumentus dėl juridinio asmens, filialo ar atstovybės pavadinimo pasikeitimo, kai pavadinimas anksčiau nebuvo laikinai įtrauktas į Registrą, ir per 6 darbo valandas negavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos informacijos, kad prašomas laikinai įtraukti į Registrą juridinio asmens pavadinimas neatitinka lietuvių bendrinės kalbos normų, nustato, ar pavadinimas nėra tapatus kitiems juridinių asmenų, filialų ar atstovybių pavadinimams, taip pat laikinai įtrauktiems į Registrą pavadinimams ir prekių ženklams, įregistruotiems Prekių ženklų registre. Nustatant tapatumą, nevertinami teisinę formą nusakantys žodžiai ar jų santrumpa.“

Įdomu tai, kad panaši nuostata galiojo ir iki šiol galioja Civiliniame kodekse.

Skamba ji štai taip:

2.40 straipsnis. Juridinio asmens pavadinimo sudarymas
1. Juridinio asmens pavadinimas yra sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę.
2. Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų ir negali būti sudarytas tik iš tiesioginę veiklos daiktų ar paslaugų rūšį nurodančio bendrinio žodžio (žodžių) arba tik iš vietovardžio, arba tik iš kitokio žodžio, neturinčio skiriamojo požymio.
3. Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą.

Vadinasi, Vyriausybė tepriėmė nuostatą, kuri ir šiaip galiojo. Tik jos niekas nesilaikė, dėl ko Andrius Užkalnis neseniai spėjo įkurti korporaciją pavadinimu UAB “inChase”. Panašiai pasielgė tūkstančiai verslininkų, sugalvoję tokius pavadinimus savo firmoms, kad jie tiktų klientams.

Vat man ta proga klausimas: jei egzistuoja teisinė atgyvena Civiliniame kodekse, kurios niekas nesilaiko (nes eksportuojančio verslo tikslas yra parduoti užsieniečiams, o norint parduoti, reikia prisiderinti prie pirkėjo, kaip žinia), ar ne lengviau pakeisti tą Civilinio kodekso atgyveną, užuot ją reinkarnavus į Vyriausybės nutarimą? Kokią problemą sprendėt, kad bespręsdami užtraukėt rankinį stabdį visiems būsimiems IT startuoliams, labiausiai nukentėsiantiems dėl šio sprendimo?

Civilinis kodeksas yra paprastas įstatymas, kuriam pakeisti reikia paprastos procedūros, paprastos balsų daugumos. Jei 18 Seimo narių pasirašo po tokia Civilinio kodekso pataisa, gal gi rastųsi ir pritariančiųjų pataisai, kuri netrukdytų kurti darbo vietų?

Ką reikės daryti po 2013 m. gegužės 1 d., kai jau kitą savaitę VLKK pradės atmetinėti getjar’us ir  priceon’us, o praleidinės tik “Klumpes” ir “Vištyčius”?

Jei nelabai mylite Lietuvą, visada galite įmonę atsidaryti kitoje šalyje ir veiklą formaliai vykdyti iš ten. Bet tuomet reikia samdyti užsieninį buhalterį ir nusiteikti pasirašinėti ant popierių, kurių nesuprasite.

Lietuvos patriotams work-around’ą sufleruoja pati VLKK:

Išimtis bus taikoma tik tuo atveju, jei įmonė yra susijusi su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, o jos pavadinimas sudaromas taip, kad būtų tapatus ar panašus į to užsienio juridinio asmens. Tokiu atveju registrui reikės pateikti užsienio juridinio asmens sutikimą.

Taigi atsidarote firmą “SuperName” bet kur, kur greitai atidarinėja on-line, ir kur mažas įstatinis (tarkime, Estijoje ar Gruzijoje). Tuomet pateikiate to juridinio asmens sutikimą leisti Lietuvoje registruoti naują įmonę su “SuperName” pavadinimu. Taip praeinate VLKK filtrą. Kai lietuviškasis Juridinių asmenų registras išduoda įmonės pažymėjimą, inicijuojate uždarymą toje šalyje, kur pirma atidarėte “SuperName”. Nebus sunku uždaryti, nes jokia veikla nebuvo vykdoma, nė vienos transakcijos, sąskaitų, nieko.

Manau, teisinės firmelės greitai užčiuops čia biznelį, ir ateity šis work-around’as nekainuos daugiau nei 2k Lt. Not big deal, jei esi patriotas ir nori daryt eksportinius biznius mokėdamas mokesčius savo šalyje.

***

Atviras laiškas kalbajobams (VLKK) #1

Share/Bookmark

Anądien benaršydamas po senus failus, radau vieną katalogą, priminusį 6 m. senumo istoriją. Ją jau buvau primiršęs. Bet su sąlyga, kad verslo reikalais vėl susidūriau su “ORLEN Lietuva” – didžiausia (ir neabejotinai kiečiausia) gamykla mūsų šalyje  - atmintis grįžo. “ORLEN Lietuva” padeda mums su “Verslo žiniomis” surengti įspūdingą Tiekimo grandinės konferenciją, katra skirta padėti padidinti pelningumą gamintojams, didmenininkams beigi mažmenininkams.

Jei kas nežinote, tai “ORLEN Lietuva” kadaise vadinosi “Mažeikių nafta”. Pavadinimas pasikeitė, žmonės (dalis menedžmento) irgi pasikeitė, bet užtat aukščiausi saugumo (safety) reikalavimai liko kaip buvę. Kiek man teko susidurti, gyvenime nemačiau jokios kitos gamyklos, kad dėl darbų saugos būtų taip einama iš proto. Žinoma, darbininkai (ypač subrangovai) keikia griežtą tvarką ir koneveikia “valdžią”. Nes toji ramiai gali atleisti, tarkime, “vos porą metrų” pavažiavusio sunkvežimio su neprisegtu kabliu, tabaluojančiu prieš nosį, vairuotoją.

Po maždaug tūkstančio hektarų gamyklos teritoriją išvedžiota belenkiek visokių vamzdžių vamzdelių, ir jais teka visokie degūs skysčiai. Suprantama, žiopliai teritorijoje yra nepageidaujami, nors man teko lankytis daug kartų. Visada dėvint spec. rūbus, spec. akinius ir šalmą. Bet tą dieną šalmo neužsidėjau.

Viskas buvo taip.

Kai sudegė toji didžioji kolona, darbininkai ją demontavo idant į senosios vietą vėliau pastatų naująją. Taigi vyksta kolonos demontavimo darbai, sudegusioji kolona guli gražiai paguldyta metalo laužo aikštelėje. Svarbu pažymėti, kad toji aikštelė yra nutolusi nuo gamybos įrenginių. Taigi iš kolonos išpjaunamos reaktifikacinės lėkštės, kurios taip pat metalinės, kaip ir kolona. Ant tos kolonos sienelių yra degiųjų dalelių, nes kažkada toje kolonoje cirkuliavo naftos produktai. O kai ant metalo yra degiųjų dalelių, ir tas metalas yra pjaunamas, tai gali atsirasti kibirkštėlių. O pjauti tai reikia. Todėl vardan darbų saugos į pagalbą pasikviesti draugai ugniagesiai, kurie stovi su „šlanga“ pasiruošę palieti vandeniu, jei atsirastų laukiamas dūmelis. Na štai ir dūmelis. Štai ir čiurkšlelė. Rezultatas – reaktifikacinės lėkštės išimtos, gaisrininkai grįžta į garažą. Ir užpildo ataskaitą, kur buvo, ką darė…

Štai kaip atrodė Mažeikių ugniagesių reportas:

Šalia įrenginio Nr.1 (sekcija s-001) degė remontuojamos kolonos K-601 viduje esantys piroforiniai junginiai, bei naftos produktų likučiai 20 m² plote. Gaisras likviduotas. Laikinai sustabdyti kolonos K-601 remonto darbai. Savaiminis medžiagų užsidegimas.

Vieta: Mažeikių r., Juodeikiai, AB „Mažeikių nafta“. Metalo sandėliavimo aikštelė, mazuto giluminio perdirbimo kompleksas, gamybos padalinys Nr.2.

Ugniagesių reportus realiu laiku gauna laisva spauda. BNS korespondentei šitai neprasprūsta pro akis, ir naujienų agentūra išleidžia failą. Vadinosi jis maždaug taip: “Degė “Mažeikių nafta”.

„Pasak Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pranešimo, apie 14 val. užsidegė metalo sandėliavimo aikštelė, mazuto giluminio perdirbimo kompleksas bei gamybos padalinys.

20 kvadratinių metrų plote degė remontuojamos vadinamosios didžiosios kolonos viduje esantys junginiai bei naftos produktai. Gaisras buvo užgesintas beveik per dvi valandas.“

Kadangi BNS yra ne šiaip kokia VBS, visos kitos medijos puola tikrinti informaciją. Be perstojo skamba visi trys mano telefonai (mano, tarnybinis ir laidinis), ta proga imu batchinti (partijuoti) atsakymus: pakeliu visus tris ragelius ir vienu ypu visiems trims susakau mūsų  versiją. Ragelius padedu, jie vėl skamba, vėl visus tris pakeliu, susakau. Ir taip maždaug valandą.

Paraleliai parengiam oficialų pranešimą, pridedam nuotraukų iš įvykio vietos, kuriose, visų nusivylimui, nesimato jokio gaisro.

Pasiimu abu mobiliakus, kolegą (turintį darbų saugos visokius atestatus), ir lekiam patys į įvykio vietą. Visą kelią prašneku su bosu, kuris tuo metu buvo kažkur užsieniuose. Per skubėjimą ir žioplumą nepersirengiu specofkės beigi neužsidedu šalmo.

Įvykio vietoje nėra jokio įvykio. Net dūmelis joks nerūksta. Skambinu į BNS, prašau susimilti ir nedeginti man gamyklos. Jie turi savų šaltinių – ugniagesių reportą – ir manim netiki, nes mano darbas yra sukti uodegą. Skambina televizijos. Nori atvažiuot nufilmuot gaisrą. Sakau, kad niekas nedega. Vis tiek nori. Šiaip žurnalistai į teritoriją “už tvoros” neįleidžiami dėl tų pačių saugumo reikalavimų. Skambinu bosui, tuomet saugumo vadui ir prašau padaryti išimtį. Savo garbės žodžiu užgarantuoju, kad šiuos operatorius pažįstu, ir kad nieko jie nepridarys.

TV operatoriams tenka nusivilti. Atvykus į “gaisro vietą” paaiškėja, kad nėra ką filmuoti. Tolumoje ant kamino degantis prožektorius galėtų būti panašus į liepsnelę, bet žiūrovams įspūdžio nepadarytų. Todėl montuojant reportažą nesunkiai randami archyviniai ankstesnių metų spalio dvyliktosios kadrai, kurie yra kur kas įspūdingesni, nei metalo laužo aikštelėje ant šono gulinti (ir nedeganti) kolona.

Žodžiu, “Panorama” rodo juodų dūmų archyvinius debesis, o gamyklos atstovas tuo tarpu neigia gaisrą.

Į darbo pabaigą BNS pasitaiso, ir patikslina, kad „gaisras“ tęsėsi ne porą valandų, o tik 12 minučių (viena televizija, anonsavusi dviejų valandų gaisrą, per vakaro žinias gaisrą sutrumpino 108 minutėmis). Pasirodo, apie nuostolius irgi negali būti kalbos, nes kolona sudegti gali tik vieną kartą.

Man rodos, Bloomberg’as ir Reuter’is išvis neišleido jokios žinutės apie “gaisrą” po to, kai asmeniškai patikinau, kad niekas nedegė. Bet užtat parašė rusai. Jiems nieko net aiškinti nereikėjo. Jie ėmė BNS’o žinią, o tai, ko trūko, prirašė patys man nė neskambinę.

PRIME-TASS, 2007-03-06:

(…) По его словам, “пламенем были охвачены площадка складирования металла, комплекс глубинной переработки мазута и одно производственное подразделение”. Пожар возник внутри ремонтируемой вакуумной колонны, загорелись пирофорные соединения и остатки нефтепродуктов. “Противопожарным службам с большим трудом удалось к вечеру потушить огонь, человеческих жертв удалось избежать”, – уточнил М.Волдемарас. (…)

РБК daily, 2007-03-07

(…) После последнего возгорания MN выбился в лидеры по количеству и частоте пожаров, так как за последние полгода два раза подряд не горел ни один завод. По мнению аналитиков, наиболее вероятной причиной участившихся пожаров на НПЗ является тот факт, что модернизация предприятий не проводится вовремя. Впрочем, пожар может быть использован некоторыми политиками в Литве, которые постараются возложить вину за аварии на российские спецслужбы, считают наблюдатели. (…)

Internetuose dar yra užsilikęs vienas straipsnis, parengtas šių pranešimų pagrindu.

Kuo baigėsi ši istorija?

Kažkoks darbų saugos viršininkas norėjo surašyti papeikimus už tai, kad gamyklos teritorijoje anądien su kolega blaškėmės be šalmų. Po kelių dienų gavau kažkokį raštą, kad pradėtas vidinis tyrimas ir t.t. Nupėdinau pas tą viršininką, žemai nusilenkiau ir paprašiau visus šunis sukarti ant manęs, nes tai aš skubinau “greičiau, greičiau” patekti į “gaisro” vietą, ir dėl to pamiršom tuos nelemtus šalmus (taip ir buvo). Kolegai, gamyklos darbuotojui, būtų nubraukę atlyginimą, o man jie neturėjo ką nubraukti, nes buvau kontraktorius ir dirbau savo firmoj, o ne “Mažeikių naftoj”.

Dėl ko visa ši istorija prasidėjo? Ko gero, dėl to, kad ugniagesiai mano dirbantys tik pagal reaktyvinį procesą, t.y. reaguoja į incidentus. Net jei pasikviesi ugniagesius prevenciniais sumetimais, jie vis tiek raportuos, kad buvo incidentas, nes kitaip dar nemoka. Incidentas, reiškia, nelaimė. O laisvai spaudai nelaimės patinka. Tuo tarpu rusų spaudai labai patinka mūsų laisvos spaudos pomėgiai piešti nelaimes.

Pakanka vieno žioplo žurnalisto, vienos žioplos antraštės, ir turime geopolitines liepsnas.

Ta proga linkiu aklai netikėti kvadratinėmis raidėmis. Ir laikytis darbų saugos. Nes tai vienintelis vaistas nuo žioplumo.

Share/Bookmark

Ne kartą rašėme, kad dauguma gamybos ir distribucijos įmonių tiekimo grandinėje sutelkia dėmesį tik į pardavimus sekančiai grandžiai, o ne į pardavimus galutiniam vartotojui. Dėl šios priežasties visa tiekimo grandinė persmelkta nepasitikėjimu, vyrauja vieni kitų “drožimo” santykiai, o pelną įmanoma pasididinti tik kitų sąskaita.

Tiesa, situacija keičiasi į gerąją pusę. Kai pernai surengėme pirmąją Tiekimo grandinės konferenciją, ir į vieną vietą surinkę gamintojus, distributorius beigi mažmenininkus, pristatėme prekių traukimo (o ne stūmimo) logiką, feedback’as buvo nuostabus. Įmonių savininkai bei TOP menedžmentas pamatė (parodėme skaičiais, $), kad pinigų uždirbti galima nebūtinai drožiant žemesnę grandį (tiekimo grandinėje), o orientuojantis į aukštesnės grandies poreikius. Per metus pakeisti upės tekėjimo krypties 180 laipsnių, tiesa, nepavyko, bet pavienius sėkmingus bandymus Lietuvoje jau skaičiuojame dešimtimis.

Kai kurias lietuviškas sėkmės istorijas papasakosime 2013 m. balandžio 30 d. vyksiančioje konferencijoje “Efektyvi tiekimo grandinė 2013″. Konferenciją pristato didžiausia Lietuvos bendrovė “ORLEN Lietuva”, ko gero, geriausiai mūsų šalyje žinanti, kas yra tiekimo grandinė. Nes “Orlen Lietuva” pati yra tiekimo grandinė nuo beveik pradžios iki galo: naftos produktų gamintojas, didmenininkas ir mažmeninės prekybos degalinių tinklas. Mums didelė garbė efektyvumo reikaluose bendradarbiauti su didžiausia Lietuvos firma.

Beje, visi kas važinėja ne mikrūškėmis, o savais ar tarnybiniais automobiliais, esate “ORLEN Lietuvos” klientai. Ar šiandien pylėtės degalus? (Kontrabandiniai nesiskaito.)

Kartelę išsikėlėme taip aukštai, kad kitąmet konferencijos rėmėju beliks kviesti Romos Popiežių.

Dėmеsio! Šis mėnuo skelbiamas Efektyvios Tiekimo Grandinės Mėnesiu! Тai reiškia, jog čionais skelbsime tik tai, kas padės gamintojams, distributoriams ir mažmenininkams uždirbti daugiau pinigų NEDROŽIANT žemiau esančių.

Maloniai prašome reklaminiais sumetimais parodyti šį ir kitus būsimus Efektyvios Tiekimo Grandinės Mėnesio (ETGM arba ESCM angliškai, arba МЭЦП rusiškai) tekstus savo draugams bei giminėms, ypač, jei jie dirba bosais firmose, katros kažkaip (belekaip) prisideda prie to, ką jūs perkate maximose, aprangose, kikose, camelijose ir orlenuose.

Pamenate, kadaise į “Verslo klasę” rašėme apie Nuotykius tiekimo grandinėje ir vartojimo kranelio paieškas? Šį mėnesį “Verslo klasė” publikavo antrąją seriją, kuri šiaip jau labiau į seriją apie Joną ir Janytę.

Linkiu gero skaitymo (galite atsipūsti ir .pdf). O kai paskaitysite, teksto apačioje rasite mano webinaro įrašą, kuriame kiek plačiau komentuoju tai, ką jau būsite perskaitę. Žodžiu, vis tas pats per tą patį: kaip užtikrinti maksimalius pardavimus laikant minimaliai atsargų.

Kas užsako muziką tiekimo grandinėje?

Skambutis iš parduotuvės Joną priverčia pliaukštelėti rankomis. Prašymas atvežti daugiau įrodo, kad teisaus būta jo bičiulio, įkalbėjusio išbandyti distribucinį versliuką. Gaminti virtuvės baldus yra gerai, bet šalia gamybos stumdyti prekes yra dar geriau. Nupirkai už du, pardavei už keturis -- tiek to vargo. Atvešime!

Stovai peiliams nėra kažkuo ypatingi. Įgrūdai peilius ir tiek žinių. Logistika šiais laikais irgi ne kažką. Suradai gamintoją, suradai pirkėją -- parduotuvę ar kokį tinkliuką -- nuvežei ir palikai. Tiesa, net vežti pačiam nereikia -- vežiotojų nors vežimu vežk. Parduotuvė pardavė,  sąskaitos faktūros suvaikščiojo, šeimininkė grūda peilius stovan, o Jonas grūda pelną į kišenes.

- Jūs ką, juokaujate?! Iš kur aš paimsiu 4 paletes? Liko tik 3, iš kurių viena pažadėta Panevėžiui. Galiu atsiųsti 2 paskutines, -- Jonas rėkia į ragelį tinklo vadybininkui, kuriam prieš keletą minučių paskubom pažadėjo atvežti. Jonas tikrai negalvojo, kad kalba eis apie tokį milžinišką kiekį stovų Nr. 3. Pusė paletės buvo maksimumas, lig šiol užsakytas šio tinklo. Maža to, iš tinklo vadybininko jis ką tik sužinojo, kad 2 paletės prarastų pardavimų guls ant jo sąžinės.

O ar tinklas turi sąžinės nesilaikyti susitarimų dėl kiekių ir reikalauti patiekti to, kas nebuvo prognozuota?

Abejonės dėl tinklo sąžinės nebuvimo išsisklaidė kitą dieną. El. laiške aiškiai parašyta, kad Jono firma yra nepatikimas distributorius, mat nesugeba pristatyti atstovaujamų prekių. Tiekėjo nepatikimumas, rašoma, turi savo kainą, tiksliau, nuostolius, todėl tinklas tikisi, jog Jonas peržiūrės prekių kainas, arba tinklas svarstys galimybę ieškoti kito stovų peiliams tiekėjo.

Jie ką, tyčiojasi? Ir taip marža nedidelė, juk lenkai ne iš šventos dvasios stovus gamina! Iš Lenkijos papildymas keliauja dvi savaites: jie tikrai nesutiks pristatyti greičiau išgirdę norą numušti kainą. Po galais, kokia bitė įgėlė tam vadybininkui, kad jis tokius kiekius užsakinėja. Gal jis peilių stovais pirkią kūrena?

Mintis nutraukia žmonos kelis kartus vis kylančia intonacija pakartotas klausimas. Taip, jis stengiasi nesinešti namo darbinių rūpesčių, bet pastarojo palikti nepavyko.

-  Brangioji, ką klausei?

Brangioji pakelia milžinišką peilį ir pademonstruoja, kaip nupjausianti Jonui galvą, jei tasai nesiliaus galvojęs apie tinklo vadybininką, užuot mastęs apie savo akių šviesą. Klausimo būta gan paprasto. Naujasis peilis nelenda į virtuvėje stūksantį stovą, ir būtų didelė paspirtis šiems namams, jei Jonas teiktųsi atnešti kitą stovą iš garažo. Anądien šluodama vyro teritoriją ji pastebėjusi, jog lentynoje dulka bent keli stovai, matyt, iš bandomosios partijos.

Jonas griebia peilį, kone durklą, ir eina garažan. Visi penki stovai labai panašūs, skiriasi tik spalvos ir ertmių gyliai ir pločiai. Ir kaip negalvosi apie darbą, kai vienintelis stovas, į kurį be vargo pavyko įgrūsti žmonos naująjį durklą, yra stovas Nr. 3!

-  Brangioji, ir tu nusprendei šiandien iš manęs pasityčioti?

Po trumpo šeiminyninio tardymo paaiškėja, kad durklą brangioji pirko su didele nuolaida, kone už dyką, mat buvo prikaupusi kasininkės lipdukų. Visi ėmė peilius, ir ji ėmusi. Būtent tokį, panašų, Beata naudojo per kulinarinį šou, ji pati mačiusi.

Jonui viskas pasidaro aišku. Užtenka žaviai blondinei su dideliu peiliu pasisukioti prie puodų per TV ir stovų paklausa šauna į viršų. Savo prekių net reklamuoti nereikia. Pakanka peilių distributoriui akciją surengti. Kaži kokie peiliai bus populiarūs po pusmečio?

Kitą rytą išgirdęs tinklo vadybininko patikinimą, jog lipdukų-peilių akcijos bus kartojamos visus metus, Jonas vėl suploja iš pasitenkinimo. Tereikia surasti pigesnį tiekėją už lenkus, ir stovams Nr. 3 garantuota ilgalaikė sėkmė.

Beje, pigesnis tiekėjas nepamaišys ir kitoms prekėms. Kitas tinklas šiomis dienomis atsiuntė laišką, pranešusį, cituojame: “Apgailestaujame, bet stovai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 4, Nr. 5 beveik nejuda. Pasiimkite prekes arba pritaikykite 20% nuolaidą pardavimams paskatinti”. Jonas nesistebi. Žinoma, kad žmonės neperka stovų peiliams, nes ant bangos stovas durklui!

Sprendimas, padėsiantis susidoroti su nenuspėjama paklausa, aiškus: reikia pigesnio tiekėjo!

Susiradęs gamintoją Kinijoje, Jonas sužino, kad minimali užsakymo partija yra 2 konteineriai. Skaičiuojant paletėmis tai sudaro 66 vnt. Tai yra maždaug 5 kartus didesnė partija, nei Jonas užsakinėdavo Lenkijoje. Pristatymo terminas -- 3 mėnesiai nuo užsakymo. Dabar balandžio pradžia, vadinasi, prekės Lietuvoje bus liepą.

Jonas dėl viso pikto skambina tinklo vadybininkui.

-  Kaip bus vasarą, pirks bobos tuos peilius? Ką prognozuojat?

Atsižvelgiant į pernykščių metų dinamiką, pardavimų kritimo nenumatoma. Be to, dabar paklausa žiauriai išaugusi. Jonas ir pats mato. Plius dar anie priekaištai dėl prarastų pardavimų skatina ilgai nesvarstyti. Žodžiu, kine, krauk ir plukdyk, imam!

***

Dienos slinko labai lėtai. Kai trims mėnesiams įmerki 100.000 eurų, kiekviena diena tampa išbandymu. Ne tik dėl to, kad įmonės sąskaitoje švilpauja vėjai, bet ir dėl žinojimo, kiek prarandi potencialių pardavimų dėl prekių neturėjimo.

Paskutinę magelaninio žygio savaitę Jonas negalėjo atplėšti akių nuo logistikos kompanijos tinklapio, informuojančio, kur šiuo metu yra krovinys. Dvi dienos Roterdame? Negi negalite greičiau perkrauti? Krano neturite konteineriams permesti iš vieno laivo į kitą? Geriau jau nematyti šios betvarkės ir patausoti nervus. Deja, distribucijos versle nervus gali tausoti tik droždamas žemiau esančią grandį. Jonas neturi ką drožti, todėl įkala valerijono.

Į Klaipėdą konteineriai atkeliauja Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pamėginęs susirasti vežėją, galintį pristatyti dvi fūras krovinio į sostinę, Jonas pasiunta. Ilguosius savaitgalius galima būtų toleruoti, jei jie tęstųsi pusdienį. Jonas supranta, kad Klaipėdoje įstrigo mažiausiai trims dienoms.

- Jau turiu Lietuvoj, vežam, vežam jau! -- šaukia Jonas į ragelį tinklo vadybininkui, paskambinusiam su priekaištais dėl vėlavimo pristatyti prekes sutartu laiku. Jis pats žino, kad vėluoja savaitę, bet jūs tą paaiškinkite kinų darbininkui, olandų kranininkui ir Mindaugines švenčiančiam tautiečiui fūristui. Kodėl Jonas visada lieka kalčiausias, nors jo kaltės vėlavimo grandinėje nėra nė krislo?!

Galiausiai prekės atvažiuoja. Fūroms nurūkus paaiškėja, kad Jono sandėlys dar niekada nebuvo toks pilnas. Pusę vietos užima paletės su populiariausiais stovais Nr. 3, kita pusė užgriozdinta kitų keturių rūšių stovais. Taip, visos šios gėrybės kainavo apvalią sumelę, bet lenkas būtų užsiprašęs penktadaliu brangiau. Masto ekonomika -- kuo daugiau gamini, tuo mažesnė gaminio savikaina.

Pirmasis tinklo užsakymas sudaro 5 paletes stovų Nr. 3 ir vieną paletę visų kitų rūšių stovų. Pro sandėlio vartus išvažiuoja didžiausias užsakymas Jono firmos istorijoje, tačiau pažvelgus į sandėlį žymės nematyti. Natūralu, juk prekių atsivežiau pusmečiui, turėtų užtekti iki pat Naujųjų.

Per savaitę nesulaukęs vadybininko skambučio, Jonas skambina pasiteirauti pats.

-  Kaip ten juda trečias stovas? Nereikia papildyti?

Atsakymas neigiamas. Dar nepardavė, visi prekybos taškai dar turi pakankamai.

-  O ar peilius-durklus už lipdukus dar dalinat?

Atsakymas teigiamas. Dar dalina.

Dar po savaitės Jonas vėl skambina, vėl klausia to paties. Situacija nepasikeitusi, papildymo nereikia.

Jei tokiais tempais pardavinės mano stovus, prekių užteks ketveriems metams. Visa laimė, kad nupirkau už gerą kainą. Jonas visuomet išlikdavo optimistas net sunkiausiais momentais.

Tačiau sunkiausia diena Jono dar laukė ateityje.

Prabėgus dar dviems savaitėms, Jonas pagaliau sulaukia skambučio iš tinklo vadybininko.

-  Klausau, sveikas, laikas papildyti? -- entuziastingai atsiliepia stovų distributorius pašokęs nuo kėdės.

Tačiau tai, ką jis išgirdo, privertė Joną atsisėsti. Stovų Nr. 3 žmonės nebeperka taip, kaip buvo prognozuota. Beveik nejuda. Nepadėjo ir bandymas keliuose taškuose padėti Jono prekes į matomiausias vietas. Priežastis vadybininkui sunku įvardinti. Gal kaltos keptuvės, kurias taipogi pradėjo dalinti už lipdukus. Gal kalti prie sienos virtuvėje tvirtinami magnetai, ant kurių šeimininkės mielai kabina rakandus, užuot grūdusios juos į stalčius ir stovus. O gal rinka įsisotino. Priežasčių gali būti daugybė.

-  Tai ką darysim? -- Jono entuziazmas jau senokai išgaravęs.

Vadybininkas siūlo du variantus. Arba padaryti 25% nuolaidą, arba pasiimti prekes atgal. O gal vadybininkas norėtų nusipirkti stovus asmeniškai ir tokiu būdu apsirūpinti kuru artėjančiam žiemos sezonui?

- Bet juk tu prognozavai, kad bus geri pardavimai! Tu man žadėjai…

Vadybininkas nesileidžia sugraudenamas. Jis nieko nežadėjęs. Jis tik prognozavęs vienos prekės paklausą, ir nekaltas dėl prognozės nepasiteisinimo. Tai nuolaida ar prekės? Jonas gauna tris dienas apsispręsti.

Tiesą sakant, svarstyti čia nėra ką. Nusileisti tinklui dėl nuolaidų, reikštų atsisėdimą ant adatos. Truputį paprekiaus su 25% nuolaida, tuomet paprašys didesnės. Tuomet dar didesnės. Ir dar. Paleis tik viską iščiulpę. Jonas galės leisgyvis stebėti laimingus pirkėjus ir laimingą vadybininką, niekada nenusileidžiantį dėl tinklui tenkančios dalies nuo pardavimų. Tinklui nesvarbu, už kiek pirkai. Jis visada pasiims savo dalį nuo to, už kiek pardavei.

Taigi nuolaidų Jonas neduos. Kategoriškai apsisprendęs ryžtingai renka bičiulio numerį. Jis Joną, baldininką, įkalbėjo imtis distribucinio verslo, tad tegu padeda sunkią akimirką. Nupasakojęs situacijos beviltiškumą, Jonas paprašo paduoti jam šiaudą:

-  Ar galėtum duoti kito tinklo vadybininko kontaktus?

***

Didmenininkui per tris dienas susirasti naują klientą yra neįmanoma misija. Nebent turi draugų, kurie turi draugų. Kito tinklo vadybininkas, panašu, gerokai sukalbamesnis už aną, dirbantį konkuruojančiame tinkle, nesugebančiame laikytis paklausos prognozių. Atidžiai apžiūrėjęs visus penkis demonstracinius peilių stovus, vadybininkas žada greitą atsakymą. Išgirdęs, kad prekės yra Vilniuje, akimirksniu sumoja, jog prekės gali būti atgabentos į bet kurią Lietuvos teritorijoje esančią parduotuvę jau kitą dieną. Jis rytoj paskambinsiąs ir informuosiąs.

Skambutis devintą ryto leidžia manyti, kad šis tinklas tikrai laikosi duoto žodžio. Vadybininkas pažiūrėjęs panašių prekių pardavimus ir atradęs didelį poreikį dviems pozicijoms.

-  Vieną paletę stovų Nr. 3 ir tris paletes stovų Nr. 5? Žinoma, kad turime. Puiku, atvešime.

Jonas pliaukšteli rankomis: kam velnias duris uždaro, tam Dievas langą praveria. Tiesa, kiekiai nedideli, bet tai juk pradžia!

Naujai pradžiai pažymėti Jonas susirenka prekių likučius iš savo senojo kliento. Ano, nemokėjusio prognozuoti.

Prabėgus lygiai savaitei, 9 val. ryto, skamba Jono telefonas. Net jūs nuspėjate, kas skambina, ką jau kalbėti apie mūsų herojų. Entuziastingai atsiliepęs Jonas teiraujasi naująjį klientą, ko ir kiek atvežti.

- Penkias paletes stovų Nr. 5?! Mes tiek neturime. Šių viso atsivežėme septynias paletes, tris jums pristatėme praėjusią savaitę, liko keturios. Bet gal jums reikia stovų Nr. 3, pastarųjų turime sočiai?

Jonas negalėtų pasakyti, kad vadybininko atsakymas jį labai nustebino. Jis jautė, kad taip gali nutikti, bet nenumanė, kokios emocijos užplūs, kai tai iš tikrųjų nutiks. Dabar jis buvo pasirengęs ką nors nugalabyti. Skrupulingai nudirti odą, o kūną supjaustyti į tūkstantį smulkių gabaliukų. Kas galėtų būti tinkamiausia auka?

Neabejotinai šis vadybininkas, porinantis, kad stovai Nr. 5 yra tinkamiausi mažų peilių rinkiniui, dalinamam už lipdukus jų tinklo kasose? Taip, nuo konkurentų jie nukopijavo idėją, bet konkurentų peiliai buvo žymiai prastesni. Svarbiausia, kad stovai Nr. 5 puikiausiai tinka susidėti visą rinkinuką peilių, kurių kai kurie taškai parduoda net po pusę paletės per dieną!

Skubame pranešti, kad mūsų Jonas nieko nenužudė. Kai atlėgo pyktis ir nusivylimas distribucijos verslo specifika, jis pasiėmė popieriaus lapą, kad nusipieštų užburtą ratą. Pusmečio rezultatas -- absoliutus deja vu. Jei ne prekėmis užkrautas sandėlys, įšaldęs Jono 100.000 eurų, būtų galima pagalvoti, kad dabar balandžio pradžia.

Taigi kas, po velnių, įvyko?

Jonas negalėjo patiekti tų prekių, kurių pageidavo klientas -- prekybos tinklas. Norėdamas kompensuoti Jono, kaip tiekėjo, nepatikimumą, klientas spaudė Joną ženkliai sumažinti prekių kainas. Jonas, savo ruožtu, puolė ieškoti pigesnio gamintojo. Tokį pavyko rasti pigesnės darbo jėgos šalyje, Kinijoje. Pas kinus užsakinėti apsimoka tik didelius kiekius. Be to, jie ilgai gamina ir plukdo. Todėl Jonas pabandė išgauti iš kliento, kokią jis prognozuoja prekių paklausą po kelių mėnesių. Kol važiavo Jono prekės, klientas patirdavo didžiulius praradimus dėl prekių neturėjimo. Kai prekės atvažiavo, jų reali paklausa pasirodė esanti mažesnė, nei prognozuota. Paaiškėjo, kad kuo ilgesnis prognozavimo periodas, tuo mažiau tikslios yra paklausos prognozės. Nepavykus parduoti prekių, klientas pradėjo spausti mažinti kainas. Jei būtų sutikęs, Jonui būtų tekę ateityje ieškoti dar pigesnių gamintojų…

Tuomet Jonas pasiūlė prekių kitam klientui, kuris turėjo pirkėjų tam tikroms prekėms, bet neturėjo tų prekių tiekėjo. Akivaizdu, kad ir šis klientas blogai suprognozavo, todėl dėl prekių trūkumo prarado daug pardavimų. Jonas klientui nelabai galėjo padėti, nes turėjo per mažai tų prekių, kurių reikėjo klientui. O papildymas iš Kinijos keliautų pernelyg ilgai, kad spėtų sureaguoti į realią paklausą. Jonas neturėjo jokių abejonių, kad norėdamas tęsti bendradarbiavimą su naujuoju klientu, bus verčiamas mažinti prekių kainas. Mat klientas tokiu būdu norės užtikrinti maksimalų prekių apyvartumą prie tokio prasto tiekėjo patikimumo.

Jonas įsistebeilija į užburto rato piešinėlį. Kas šios nesąmonės, besisukančios pagal laikrodžio rodyklę, didžiausi kaltininkai?

Ar tik nebus tie, kas šioje tiekimo grandinėje yra labiausiai atsipūtę? Kas mažiausiai rizikavo ir stresavo? Jonas apveda apskritimą apie langelį su užrašu “Pigūs gamintojai kinai”.

Jie turi savo gamybos grafiką ir gamina tiek, kiek apsimoka jiems, o ne klientui. Prigamina ir įstumia produkciją distributoriui. Tuomet distributorius bando įstumti prekybininkui. Ilgainiui visa tiekimo grandinė stumia prekes pagal kinų gamybos grafiką. Bėda, kad žmonės, prekių vartotojai, nežino gamybos grafikų, ir perka nesusiderinę su kinais. Todėl vienos prekės greitai dingsta iš lentynų ir nėra papildomos, o kitos dūla irba parduodamos su didelėm nuolaidom.

Dėl visko kalti kinai. Tokia išvada skamba lyg pasiteisinimas. Jonas toliau žiūri į pripaišytą lapą ir tęsia svarstymus.

O ar mes, europiečiai gamintojai, nesielgiame panašiai kaip kinai? Ar tikrai neverčiame tiekimo grandinių šokti pagal gamybos ritmą? Jonas prisimena lietuvišką priežodį: kas moka, tas ir muziką užsako. Bingo. Parduotuvėje moka juk pirkėjas. O kodėl muziką, paklausos ritmą, užsako gamintojas?

Absoliuti dauguma gamintojų krizės metu optimizavosi taip, kad dabar stengiasi maksimaliai išnaudoti turimus pajėgumus. Bet tiekimo grandinėje siauriausia vieta šiuo metu yra ne gamyboje, bet vartojime, pardavimuose, rinkoje. Gamintojų lokalus orientavimasis į gamybos pajėgumų našumo didinimą baigiasi nepatenkintais vartotojų poreikiais, taigi ir neišnaudotomis pardavimo galimybėmis. Kol galutinis pirkėjas nenupirko, tol, galima sakyti, niekas tiekimo grandinėje nepardavė.

Jonas perverčia lapą. Jis turi atsakymą. Ne gamintojai turi stumti prekes, bet vartotojai turi jas traukti. Bepiešdamas naują ciklą, veikiantį prieš laikrodžio rodyklę, Jonas staiga supranta nuostabų dalyką: traukimo principu veikiančioje europinėje tiekimo grandinėje kinai neturi jokių šansų. Jie artimiausią šimtmetį nepriartės prie Europos arčiau nei per vieną-du mėnesius.

Ar būtina buvo įmerkti šimtą tūkstančių, kad tai suprasčiau? Nepakako pasižiūrėti į gaublį?

Share/Bookmark

Prieš metus Andrius Tapinas parašė straipsnį apie tai, kaip pirkėjai tampa zombiais, laukdami eilėje. Kadangi per metus Andriaus aprašyti simptomai niekur nepradingo, laikas antrajai serijai.

Pirmiausiai susitarkime, ar problema apskritai egzistuoja. Didelės eilės yra tikrai sėkmingos parduotuvės indikatorius – padorios kainos, asortimentas ir patogi vieta lemia, kad klientai į ją traukia šniūrais. Taip pat tai reiškia, kad kasininkės nesėdi be darbo, neaptarinėja naujausios šokių dešimtuko serijos, o uždirba parduotuvei pinigų. Tačiau klientai nėra patenkinti ilgomis eilėmis. Jeigu nori uždirbti – reikia taikytis prie kliento ir daryti taip, kaip jam patogiau, net jei esi MAXIMA.

Panagrinėkime, kaip elgiasi pirkėjas, jeigu parduotuvėje, kur jis nuolat sustoja po darbo apsipirkti, nutįsusios ilgos eilės:

• tiesiog susitaikyti su tuo, kad nespėja kaskart grįžęs pažiūrėti LNK žinių;
• atleisti, jeigu eilės vienkartinės (per JAMAM visi žino, ko laukti);
• pirkti kitu dienos metu;
• pasirinkti kitą parduotuvę su mažesnėmis eilėmis.

Paskutinio punkto labiausiai bijo Janytė, anokia mūsų herojė. Imkimės šio reikalo sistemiškai – identifikuokime sistemos apribojimą.

Ne piko metu apribojimas yra rinka – įeinantys klientai. Bet piko metu jis pasislenka. Atsiskaitymo operacija kasoje tampa apribojimu, trukdančiu pinigams greičiau patekti į sistemą. Be to, eilės gali priversti klientus pasipustyti padus. Ypač jei klientas atvyko kavos į Kryžkalnio “Orlen’ą”, ir netyčia užtaikė and 10c klasės ekskursinio autobuso.

Taigi ką mūsų Janytė gali padaryti piko metu? Akivaizdu, kad piko metu visos kasos turi būti atidarytos ir jose turi dirbti kasininkės. Deja, valdžia neleidžia pasamdyti daugiau darbuotojų. Darbuotojai yra rimti kaštai, ir neaišku, ar pakankamai padaugės klientų dėl mažesnių eilių, kad jie atpirktų papildomos kasininkės atlyginimą. Dažnos vedėjos dilema atrodo taip:

Yra viena prielaida, kurią reikia patikrinti: kasininkės šiuo metu jau dirba maksimaliai efektyviai. Padorios parduotuvės po kasos aparatu yra įsirengusios slaptą skambutį, kurį kasininkė gali paspausti ir pasikviesti likimo drauges iš sandėlio, jeigu staiga užgriūna klientų banga. Bet ką daryti, jeigu visos kolegės jau pakviestos ir visos kasos dirba?

Eikime prie antrojo žingsnio – nuspręskime, kaip pilnai panaudoti ribojantį resursą. Čia mums padeda senas geras LEAN. Žvelgiant plačiau iš kliento pozicijos, visa atsiskaitymo operacija yra muda. Ateityje RFID ar kokią panašią technologiją įsileis ir mūsų parduotuvės, bet kol kas Janytė gali pasitvarkyti reikalus su tuo, ką turi.

Nustatykime, kas yra naudingas darbas, o kas yra muda. Kai aparatas skenuoja barkodą ir pypsi – tai naudingas darbas. Visas kitas laikas, kurį sugaišta kasininkė vartydama prekę, spausdama konvejerio pedalą, krapštydama centukus ir rankomis vesdama barkodą, yra muda. Janytė puikiai prisimena, kaip sunku jai buvo išmokti penkių skaičių daržovių kodus. Susirašė ranka visus į sąsiuvinį, ir kaskart raudonuodavo prieš klientus, kai tekdavo atsiversti pademonstruojant savo trumpą atmintį. Be to, kodai laikas nuo laiko keičiasi. Ir niekaip jai nesigaudavo atskirti tų keturių pomidorų rūšių vienos nuo kitos. Reikėjo nuolat klausinėti klientų „Ar čia tie po 5.99 Lt?“, arba iškėlus maišelį virš galvos kolegės klausti kodo, kol iš trečio karto pataikydavo. Bet labiausiai kasininkes nervina nuolaidų kortelės, kurių nenuskaito aparatas, ir įdėjus į plastikinį maišelį reikia kelis kartus prabraukti, kol užfiksuoja.

Palaipsniui mes pereiname prie trečiojo žingsnio – subordinavimo. Tai reiškia, kad visi kiti parduotuvės darbuotojai turi padėti apribojimui. Ar galima sandėlyje suklijuoti barkodus tvarkingai, kad nereikėtų vaikščioti ir ieškoti po visą salę? Ar galima padaryti lengvai įsimenamus ranka įvedamus kodus su paveiksliukais? Ar galima paruošti pakankamai centukų prieš pamainą? Ar galima parengti paprastesnę anuliavimo procedūrą? Kažkodėl būtinai reikalingas apsauginio parašas minusuojant prekę (o apsauginio, lyg tyčia, prireikus nerasta). O gal galima lentynose aiškiai sudėlioti kainas, kad klientai nesusimaišytų ir neatšauktų pirkinio paskutinę sekundę? Yra tikrai daug vidinių procesų, kuriuos galima susitvarkyti prieš vakarinį ateinančių klientų piką.

Janytė, jau patyrusi pamainos viršininkė, ir nebijo nieko, priešingai nei kasininkės išsiuvinėtomis nugaromis. Jeigu pavėluosi į darbą arba skleisi pletkus – tave pasodins į „ketvirtą kasą“. Visos pardavėjos lyg baubo bijo pamainos ketvirtoje kasoje. Parduotuvė išplanuota taip, kad klientai su karučiais apsukę garbės ratą dažniausiai sustoja prie šios kasos, o pirmos trys visuomet yra laisvesnės. Nors subordinacijos logika kužda laikyti šioje kasoje greičiausiai dirbantį darbuotoją, tačiau moteriškos intrigos yra svarbiau už pralaidumą.

Kalbant apie centukų krapštymą, neseniai grįžau iš Norvegijos, kur tokie aparatai stovi netgi paprastose kaimo parduotuvėse:

Kasininkas dirba tik su banknotais. Klientas gali įmesti monetas viršuje, o pasiimti grąžą apačioje. Ir daugiau jokių klausimų apie centukus!

Panašūs pagerinimai nekainuoja daug litų, tačiau kainuoja šiek tiek mąstymo laiko. Ir holistinio požiūrio.

Šį mėnesį kartu su kolega Eugenijumi vesime 12 val. (3 užsiėmimai x 4 val.) TOC vakarinį kursą. Oficialiai skelbiame, kad kurso metu papasakosime apie gamybinės aplinkos, finansų ir projektų valdymą. Tačiau neoficialiai galiu atskleisti, kad rengiamės pateikti TOC įrankius, kaip išvengti klientų mutacijų ir zombėjimo. Klientų mutacijos tikrai nėra genetinės, ir šie pigūs TOC kursai (jei norite brangių, kreipkitės į Nerių) padės fokusuotis į laimingų, patenkintų ir daug perkančių klientų sistemingą dauginimą.

Visiems, kurie registruodamiesi pateiks AČIŪ kortelę, bus pritaikyta 10 proc. nuolaida.

Ir dar. Pasidalinkite komentaruose (galite ir su adresais) savo patirtimi, kuri iš lietuviškų parduotuvių turi pralaidžiausias (greičiausias) kasas. Žinosime, pro kur sukti namolio piko metu.

Share/Bookmark

Anądien ant mano stalo papuolė knyga „Bumerangas“ iš eugrimas.lt. Apie autorių esu girdėjęs teigiamų atsiliepimų, o taip pat ir internete jau būta apžvalgų, nusprendžiau ir aš perskaityti.

Visada paėmęs knygą į rankas visų pirma bandau suprasti, kuo ji bus kitokia, negu visos tios. Ir pačiame pirmame puslapyje perskaitau, kad „leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ir būdu“. Taigi nieko necituosiu, o rašysiu tik tai, ką pamenu, ir kaip pamenu.

Pirma, kas krito į akis, tai dėstymo stilius. Nežinau, ar čia vertėjas pasistengė, ar iš tikro autorius taip rašo, bet jeigu skaitote šį įrašą, tai žinokite, knyga parašyta lygiai tokiu pačiu stiliumi. Ne, ne tokiu, kaip aš rašau, bet tokiu, kaip rašoma į blogą arba laikraštį. Stilius lengvas, todėl tikėjausi per vakarą knygą ir suvartoti. Bet nesigavo. Įsivaizduokite, kad šitą įrašą po 5 metų atspausdintų ir duotų paskaityti. Nesvarbu kaip aš stengčiausi, vis vien mano rašliava atsiduotų senienomis. Aišku, rašant apie istoriją ir turi būti senienų, bet man kažkaip nesuėjo, ir todėl kelis kartus buvau skaitymą atidėjęs. Kita vertus, galbūt daugumai toks rašymo stilius gali ir labai patikti. Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama.

Prieš kelis mėnesius buvau užėjęs į kelionių agentūrą, ir kai paklausė, ko noriu, atsakiau kad norėčiau pakeliauti po Pietų Europą. Ta proga man įbruko Egipto ir Turkijos katalogus. Kai aš nusistebėjau, nuo kada šios šalys tapo Europos dalimi, man padavė katalogą apie Norvegiją. Hm, Norvegija atsidūrė Europos pietuose? O gal ką nors pietietiško už skolas nupirko, ir tik aš nieko neišmanau? Va toks pats konfūzas ir šioje knygoje.

Pilnas pavadinimas „Bumerangas. „Kietas“ Europos nusileidimas”, o minimos šalys – Islandija (bėgau net pasižiūrėti ar Europoje, pasirodo, kad taip, net Turkijos dalis irgi yra Europoje), Graikija, Airija, Vokietija ir JAV. Autorius, ko gero, konsultavosi toje pačioje kelionių agentūroje, kaip ir aš.

Šiaip knyga yra kratinys daug įdomių ir suasmenintų istorijų. Dar kiek ir autorius būtų pasistengęs, o knygą galima būtų priskirti prie sąmokslo teorijų žanro, nors žavesio vis vien neatimsi. Aš taip ir negaliu apsispręsti, ar mane knyga sužavėjo, ar vis tik turėčiau gailėstis jos skaitymui sugaišto laiko. Gal tai ir yra šios knygos žavesys.

O apie ką ji? Iš principo autorius kiekvienoje pastraipoje įterpia kokią nors alegoriją. Štai kambarys pilnas pinigų, į jį prileidžia žmonių ir tuomet užgesina šviesą. Po to žiūri, kas gaunasi. Visoms nagrinėjamoms valstybėms gavosi tas pats, tik kitokiais būdais. O, va, kad sužinotumėte, kokiais, teks perskaityti knygą. Nekantriausiems išduosiu, kad išvada yra 180 puslapyje, paskutinėje pastraipoje. Ir skamba ji maždaug taip:  tai atsitiko todėl, kad žmonės ima tai, ką gali imti, ir daro tai, ką gali daryti, ir visiškai neatsižvelgia į jokias pasekmes. Taigi mes pergyvenom tikrai nepaskutinę krizę.

P.S. Knygą gavome (ačiū!) su sąlyga, kad brūkštelsime savo vertinimą. Todėl viską, ką čia parašiau, reikia laikyti mėgėjiška reklama.

Share/Bookmark

Šiuo metu vėl suaktyvėjo diskusijos apie pensijų sistemą/reformą. Šia tema esame ir mūsų tinklaraštyje ne kartą pasisakę, ir kad jau vyksta diskusijos, tai ir aš prisijungsiu prie chebros. Juolab, kad ir vėl mėginama įteigti, kad “Sodra” geriau nei pensijų fondai. Galbūt kai kurios mintys pasirodys jums kaip ankstesnių straipsnių kartojimas, bet juk ne visi skaito mūsų penkmetį bylojančius tinklaraščio archyvus.

Pasižiūrėjau ir aš galimą savo pensiją. Štai ką rodo skaičiuoklė. Žinoma, buvau optimistas ir pasirinkau 2.5% fondo pajamingumą. Kad tai yra nerealus (užmažintas) dydis mažis, siūlau pasiskaityti pas žmogų, kuris apie finansus rašo geriau nei aš.

Tačiau ar ši skaičiuoklė pateikia visus faktus ir informaciją?

Vertėtų prisiminti istoriją ir pasižiūrėti, kas gi vyksta su sodrine pensijos dalimi. Kaip gerai, kad 2010 metų kovo 30 dieną per EGAS (Elektroninę Gyventojų Aptarnavimo Sistemą) pasitikrinau savo prognozuojamą pensiją ir pasidalinau ta informacija su skaitytojais. Niekas negalės manęs apkaltinti duomenų klastojimu ar pritempimu esamai situacijai.

Beje, jau tuomet padariau išvadą, kad tai ne pensijinė, o kažkokio socialinio teisingumo sistema.

Taigi nusprendžiau pasižiūrėti, kas gi pasikeitė per tuos trejus metus.

VALIO!!!! Skirtingai nuo etiškiausio interneto žmogaus, mano pensija ne mažėja, o didėja. Matyt, turėčiau padėkoti ankstesnei vyriausybei už tokį rūpestį mano pensija (mažiau perveda į II pakopos pensijų fondus, tai sodrinė pensija auga).

Bet ar ne per anksti džiauguosi?

Per tuos trejus metus “Sodrai” sumokėjau netoli 80K Lt. Beje, o jūs ar žinote, kiek sumokėjote ? Tikiuosi, dauguma mūsų tinklaraščio skaitytojų visgi žino, kiek sumoka mokesčių, skirtingai nuo kai kurių naujienų agentūrų eks-vadovų.

Sumokėti 80K Lt prideda net (!) po 40 Lt per mėnesį. Sakyčiau, nekoks investuotų pinigų ROI.

Bet tai dar ne viskas. Manęs laukė staigmena. Per tuos trejus metus mano pensija nuo manęs nutolo 2,5 metų.  Jei 2010 metų kovą man žadėjo, kad į pensiją išeisiu 2036 metų sausį, tai dabar sako, kad sodrinės pensijos nesitikėčiau anksčiau nei 2038 metų liepą. Oi… Susidaro nikoks vaidzialis… Kažkada disidentai juokaudavo, kad komunizmas kaip horizontas, jis visuomet matomas, bet nepasiekiamas. Galbūt tai skamba kaip sąmokslo teorija, tačiau tendencijos rodo, kad mėginama padaryti taip, kad pensija būtų mokama labai trumpai arba jos nereiktų mokėti išvis.

Todėl labai svarbiu tampa Remigijaus Šimašiaus pastaba, kad

pensinio amžiaus galime ir nesulaukti (gink Dieve to nelinkiu). Ir tada skaičiuoklė paprasta: kaupiama pensija visa yra paveldima, o Sodros dalis – atia.

Jeigu kažkam viršuje (ar apačioje) staigiai prireiktų susitvarkyti procesus ir pasikviestų mane anapus, tuomet visa sodrinė dalis liktų “Sodrai”, bet pensijų fonde esanti dalis liktų kaip palikimas. Ir tegul tai nėra labai didelė pinigų suma, bet ją nusavinti yra daug sunkiau, nei tą dalį, kuri sumokėta “Sodrai”. O sodrinę dalį pasičepsėdami nacionalizuoja tiek kairieji, tiek ir dešinieji…

Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad pritariu tai minčiai, kad „Sodros“ sistema ant mūsų užleista kaip maras. Ir vis laukiu, gal atsiras Lietuvoje toks premjeras, turėsiantis stiprų atsakomybės pries savo šalies piliečius jausmą bei kiaušus, ir kaip latvių Dombrovskis tiesiai šviesiai pasakys, kad esama pensijų sistema žlugs. Nepaisant tokio tiesmukiškumo, Dombrovskio politinė karjera nepasibagė, o ir eurą latviai įsives anksčiau.

Taip kad, gerbiamieji politikai, šalin rankas nuo mano pensijos!

Share/Bookmark

Dear Mr Bill Gates,

I don’t like writing open letters, but I don’t have any other choice this time*. Should I write to you personally, the email may get lost in an overloaded inbox. The matter that I want to bring to your attention is simply too important to risk getting lost. I sincerely hope you are not offended by the fact that thousands of readers of the Lithuanian magazine “Verslo klasė” saw the short version of the letter before you have had a chance to read the full version bellow.

I’d like to tell you a story about the president of a country. It is fiction so any similarities to real people or events are purely coincidental.

That said, we will probably avoid any coincidences as this country is very specific. Taxes seem too high for its residents while salaries are too low. There are more bureaucrats than businessmen here. The newspapers are dominated by stories about the scandalous waste of taxpayers’ money. The country’s democratically-elected parliament is only able to work productively for half of a term because its first year is wasted on oversight while its final year is devoted to election campaigning. The elections themselves are always won by the parties that make the biggest promises.

After the president has finished complaining, he sighs deeply and looks into the eyes of his companions – the leaders of two other countries. No one better understands the head of a country than the leader of another country. The three of them became friends at an international conference and now meet at least once a year for consultations and to complain. Because they come from different continents, their conversations are always guaranteed to be about global issues while the gifts they bestow upon each other are always exotic.

The president fiddled with a 200-year-old bottle of rum, suggesting that he wanted to open it there and then. But the king, who gave him the gift, asks him to wait because in his country rum is only drunk after supper has finished and when the master of ceremonies proposes a final toast to deep and restful sleep.

Tradition is strong in his country. Once, the king was proud of this but he recently changed his mind. His people resist change, fearing that it will destabilise their way of life. Rum can now only be bought by visiting shops in neighbouring countries. The country’s young people want to become lawyers, managers, political scientists, but, finding no such jobs available, emigrate. They don’t want to clean out oak barrels at home so end up washing dishes abroad. The county is wracked by massive unemployment, overcrowded jails and low pensions. The subjects demand that the king takes care of them because they cannot imagine their country being run any other way.

The president places a special souvenir bottle on the table where it will remain unopened until supper has finished. Maybe, the king reflects, his country has problems but at least the climate is conducive to the cultivation of sugar cane.

The third man present – a dictator – thinks the king’s problems are insignificant. If anybody has cause to complain, it is him. Does anybody think that he suspended democracy because things were going well? Political instability, a divided society, chaos… all these ended as soon as the dictator decided to devote the rest of his life to his people. But despite the reestablishment of order and several reforms, the population continues to live in poverty.

The supper continues as it does every year. During the toasting, each of the three leaders argues that he is worse off than the others. Each of them calls up Wikipedia on their phone to prove how badly off he is. Today is the only day each year that the leaders can stop pretending that everything is fine in their countries, stop speaking platitudes and admit that the situations are much worse than the cosy images presented by their foreign affairs ministries. There are no investors, party colleagues or voters in the room – they can speak the truth.

They carry on talking, frequently interrupting each other and often raising their voices. They don’t notice the time and suddenly it is midnight. It is now difficult to remember who said what but it is clear that the following problems were brought up:

• The amount of tax collected is not sufficient to cover the budget
• There isn’t enough money to finance society’s needs
• People complain that they can’t find desired jobs
• Employers complain they can’t find suitable employees
• People blame the government for their problems
• Society is riven by conflict
• The courts are overloaded with cases
• The delays in the courts cause anger over a lack of justice
• There are long queues at hospitals and clinics
• Government institutions are inefficient
• The workforce is unproductive
• People don’t know what they want
• Reforms taken many years without achieving anything
• The governmental term is too short to complete large projects
• People emigrate to more developed countries
• Fertility is falling
• Public authorities including the police and hospitals are riddled with corruption

The president strikes his wineglass and calls his colleagues to order. He has two proposals: firstly that next year the three of them are to talk about solutions rather than problems and secondly that it is time to open the vintage rum!

His two friends ignore the first proposal but enthusiastically approve the second. Tomorrow, when he is sober, the president will write down all of the problems that they have discussed and give the list to the other two as a souvenir.

Who will open the rum?

The president hazily recalls what happened next. He takes the vintage rum and tries to pull out the cork. But during the last 200 years it has become lodged in the bottle and won’t budge. The king tries but also can’t open the bottle. Then the dictator takes the bottle in his right hand and wedges the cork between the door and doorframe. Half-closing the door with his left hand to squeeze the plug, he then takes the bottle in both hands while holding the door with his foot. He turns the bottle anticlockwise and the cork comes out.

When the president was a child he used to read fairy-tales about genies living in bottles and now his grandchildren are reading the same stories. Now a genie, just a moment ago hidden in the bottle, is standing before the three astonished leaders. None of them thinks to pull out their phone and take a picture of the genie to ensure that they are believed when they come to tell their story.

The genie looks somewhat different to those depicted in the fairy tales. Some 180 cm in height, of medium build, clean shaven and with a paunch, if it weren’t for his turban complete with emerald you could be forgiven for thinking that this is the guy from the Carlsberg advert.

The genie is polite and tells the leaders that he can grant three wishes but only under specific conditions. Each wish must solve the root cause of the country’s problems, it must be measurable and it must significantly improve the life of all the country’s inhabitants.

What if the wishes don’t meet the requirements, ask the leaders? Well, the genie says, in that case he will simply destroy their countries. So now, he adds, what are your wishes gentlemen?

The king immediately announces that he won’t take part in such nonsense. There is more than one problem in his country – indeed there may be 1,001 of them so this Scheherazade imposter can take his bottles and clear off because the king is not going to be blackmailed.

The dictator won’t play the game either. He doesn’t want to hear about goals or measurements – these are in the realm of management theories that haven’t been invented yet. He orders the genie – Aladdin, Ali Baba or whatever his name is – to leave or he will call security.

The president is the only one to have kept quiet. On the one hand, he is approaching the end of his term so if the genie destroys his country it will be on somebody else’s watch. On the other hand, if he significantly improves the lives of his people he will go down as the best president in his country’s history. And he is a very good negotiator.

“Genie, now that my two friends have refused to negotiate, does this mean that I can use all three wishes? According to the rules of my country, any institution has 20 working days to respond to inquiries. Genies are not exempt from this rule so do you agree to wait for one month for me to present my wishes?”

The genie agrees. The president is delighted – he will come up with an idea in a month for sure and his country will flourish. He must exploit this miraculous opportunity.

As he leaves, the genie says: “Focus, Mr President,” and now these words will not leave our hero in peace.

The following morning, the three leaders are too shaken by the previous night’s events to discuss them. The bottle has gone and the only evidence that any of it took place – the mark of the cork on the door – is not enough to convince anybody else of the story. Besides, the president feels uncomfortable that he has got three wishes while the other two have none.

He finds that the first wish is easy. If you want to increase government spending to invest in infrastructure and improve public services, then you have to increase the state budget. To do this, you have to collect more taxes but there’s no room for further taxation. So you have to increase the number of taxpayers and increase the average amount of tax collected from both employer and employee. To do that you have to create more jobs and you need higher salaries and company profits. And you need to ensure that each person and business is creating more added value. If they don’t create value then they won’t pay any more tax.

So the first wish is obvious: create more jobs and create more added value from those jobs.

This will please the genie because we can measure our wish in units and dollars. But will it improve the lives of everybody? Of course it will because everybody uses hospitals, schools, ports etc. And if people earn more, they live better lives and if companies make higher profits, they invest more back into development and create more new jobs.

But two measurable wishes plus the definition of the root of the country’s problems are still missing.

Two weeks pass as if they are a single day. The president is forced to attend endless receptions for international delegations, a minister resigns and there is a shale gas discovery. All of these urgent tasks prevent the president focusing on the important matters at hand.

However, if it wasn’t for the annual report of the Bill & Melinda Gates Foundation, the president would probably have forgotten his obligations to the genie.

“In the past year I have been struck again and again by how important measurement is to improving the human condition. You can achieve amazing progress if you set a clear goal and find a measure that will drive progress toward that goal (…) This may seem pretty basic, but it is amazing to me how often it is not done and how hard it is to get right,” -- these Gates’s words aroused the president’s suspicion that he wasn’t the only who had been contacted by a genie recently. Maybe the answers to the genie’s questions lie in Gates’s report?

After he reads the report at http://annualletter.gatesfoundation.org/ for the third time, the President becomes disappointed. Gates indicated how to go about finding a solution but did not present the solution itself. He found that using measurements allows focus but did not indicate what set of global measurements a country should use.

Focus. But on what? The country’s State Department of Statistics employs thousands of indicators and the president has just two weeks left to solve the genie’s exercise.

The president cancels all meetings. He switches off his computer and puts his phone on mute. He puts his head in his hands and tries to focus.

Will people be happy with a job and a big salary? He had a well-paid position for many years but only felt happiness last year. If it hadn’t been for heart surgery he would never have known the happiness of seeing his grandchildren growing up. Three months of disability is as nothing compared to what might have ended up as an obstruction to his blood supply.

If it was within my power, I would ensure that people never became sick and lived for an average of 100 years.

Can this be the president’s second wish? The less time people spend at hospitals or incapacitated at home, the more time they are able to work. When working, they create value and pay taxes. When people are sick they create nothing and not only don’t pay taxes but receive benefits. The longer a person lives, the longer he or she can enjoy their grandchildren or maybe even live long enough to see great grandchildren.

Is it possible to measure this wish? Of course. The Department of Social Security knows how many days a person has worked. While the Residents Registry knows how many days he or she has lived. If there is an improvement in these two measures, the state budget would increase, also more money could be used to finance pensions. And what if if the improvement was dramatic? It makes the president shudder when he imagines how tired his country’s retirees look compared with German pensioners who are off travelling the world as soon as they stop work.

The president breathes a sigh of relief and writes down the second wish: A longer average lifespan and longer in work.

His muted phone shows that he has missed 15 calls. A meteorite has fallen to earth somewhere and hundreds have been injured. Luckily it is in Chelyabinsk. Well, we would probably surpass Chelyabinsk in a measurement of the average amount of time worked this month!

What could the third measurement be?

This is now the hardest period in the president’s entire life.  His mind has become completely tied up with thoughts about the third wish. He can’t sleep at night and becomes uncommunicative during the day. He spends hours staring at the list of problems made on the day of the genie’s appearance. To help find a solution, he connects the problems with cause and effect arrows. But the tree is still missing something.

Browsing the State Department of Statistics databases makes the president mad. Numbers, numbers, numbers. It seems that he cannot see the wood for the trees. Why is there not a monthly report on the improvement or otherwise in people’s quality of life? How can we improve what we don’t measure?

Anybody facing the most important question of his career could be hit by insomnia and after some channel surfing the president suddenly stops clicking the remote control.  A recording of the Super Bowl is so much better than thoughts about the pointlessness of a career in politics, he finds.

You need to be American to know the rules of football.

But the president knows the rules despite not being an American. As a grandfather he spent one happy week playing an NFL video game with his grandson during the last summer holiday. The boy had told him that it had been the best holiday ever despite the president thinking that it had been an absolute waste of time.

Do these guys running around the football field also think they are wasting their time or do they have some meaningful goal in mind, he wonders.

Of course they have. Both the Baltimore Ravens and the San Francisco 49ers want to win the game. How do they measure their performance? The answer is on TV: Jacoby Jones fields the kick and promptly returns it 108 yards for the longest play in Super Bowl history. The ball gets into the end zone, meaning that the touchdown is worth six points to the Ravens.

Offensive points and defensive stops -- these are the goals of a football team and are obvious to anyone watching the game for at least 10 minutes. But scoring can be accomplished in several ways and this, along with complex rules, makes the football system very complicated.

A sudden power outage at the stadium causes play to be suspended and the president gets a couple of minutes to think logically: If he was a coach, how would he improve the team?

Focus, coach. Running the team shouldn’t be more difficult than running a country.

In order to focus, there should be a simpler system. The president is sick of the complaints by government agencies saying they are unable to focus and measure their efficiency because they have too much to do. It is true, he thinks, because the complexity of government work prevents its agencies from defining a clear goal and then developing the tools to measure performance and track progress.

The president’s thoughts return to the football field. Which way of scoring is the most desirable and statistically the most popular? The touchdowns, of course. It doesn’t mean the other ways of scoring aren’t important, it just means touchdowns are the most important.

As a system, the team should aim to produce more touchdowns to reach its goal of winning the game.

Something is still missing and so the president isn’t satisfied with his conclusion.

The match is still suspended and the commentators – without anything meaningful to say – are using every infographic they can find to fill time.

One such graphic being shown is statistics on Third Down Efficiency. A commentator says: “This is a measure of excellence, and the Ravens seem to play with a better quality.”

A measure of Third Down Efficiency is used by analysts to determine how good a team is at converting third downs.  Converting a third down is important because it is typically a team’s last opportunity to hold on to possession of the ball.  If they fail, they will most likely have to punt the ball away to the other team, or settle for a field goal. The better the conversion of third downs, the longer the team’s drive, and the more scoring plays.

I’ve got a missing quality measure.

As if reading his mind, the TV starts showing an advert for Toyota, the most quality-oriented brand in the world. The firm pioneered the Toyota Production System which significantly improved the approach to manufacturing that had previously been created by Ford. Toyota focused on the production flow while day by day, year by year continuously eliminating waste in inventory, transportation, movement and rework. This created a culture of continual improvement which none of its competitors could match and less waste meant faster production and lower costs.

Toyota spends up to $3.8 million for a 30-second spot during the Super Bowl. This is not waste but should be a great investment with a tangible return.

The commercials finish and the commentator now starts talking about the team’s budgets. The Ravens have a budget of $130.9 million while the 49ers have $124.4 million. The president searches online to find out who won the Super Bowl.

It was the Ravens. If they had lost, it would have meant that the 49ers would have achieved an even better result with a lower budget which would have made them the better team.

Isn’t it the answer to the question of how to improve the team as a system?

The team as a system should produce more touchdowns as the goal units (or throughput -- T), increase third down efficiency as a quality (Q) in order to reach the goal of winning the game with lower operating costs(OE).

Can these measurements be applied to any governmental agency? This is a topic for tomorrow. Before switching off the TV, he creates a note on his phone: “The goal of any agency is to continually deliver improving services at lower cost.” The president then falls asleep.

In the morning, he is in no doubt that he has got key indicators for government agencies. But these should be subordinated to something more global. After all, he has two global wishes but the genie demanded three.

Any hope of discovering what the final wish should be evaporated on day of the deadline set by the genie. An improvement in any other measurement would not improve the life of everybody in the country, the president realises. With a sinking heart, he knows that all options have been analysed and none is right. The genie has won and my country’s very existence is now to be extinguished.

Suddenly, the cabinet door opens and an assistant bursts into the room with a stack of papers. Personal correspondence hasn’t been read for two weeks. Didn’t they teach you to knock at school? Perhaps, thinks the president, a lack of lessons on ethics is the reason that this person is only an assistant and earning 500 dollars a month. He recalls his father telling him: “Either you are a beauty, or you will need to learn.” But these days you’ll find yourself slapped with a sexual harassment charge for making such a joke. The president swallows the joke, smiles and asks the attractive assistant to close the door on her way out.

One of the letters in the pile of correspondence is from Bristol University, one of the most successful universities in Britain. It mails every graduate and, despite the enormity of such an operation, asks each one of them to complete a form.

The president, a graduate of the university, starts to fill in the form. His eye is caught by question 14: “What was your average salary in 2012?” He has answered the same question for 30 years but this year, for the first time, he wonders why it is important for Bristol to know this information.

If a graduate’s salary increases then this reflects well on the university’s methods, thinks the president. The higher the salary, the higher university’s rating. The higher the rating, the more expensive the education is and the bigger a student’s investment. The more he or she invests, the more effort he or she is likely to put in to get a return on that investment – the efficient use of the skills acquired to create value. And the more value a graduate creates, the more income he or she will earn.

It means that a return on investment in education can be measured by the increase in graduate salaries. Why have we never measured this in my country?

It is not difficult to measure investment in education. The number is highlighted in the state budget with the word “Education” and state and private universities and schools compete for 1 billion euros every year. But how can we calculate the return on that investment? Nobody will send a form to every citizen for the rest of their lives, will they, particularly if salary data is stored at the Social Insurance Department. If only local universities shared their lists of graduates with the Social Insurance Department then the solution would be purely technical.

If government investment in science and education results in an increase in added value by the people who took advantage of that spending to increase their salaries. And if this sum can be measured in dollars then it means that that investment was right. So all decisions over education should be subordinated to the main goal: “Will this allow people to increase their salaries and create higher value?”

Could this be the third wish, he wonders: a higher return on education investment, measured by an increase in graduate salaries?

Eureka, yes! The President tries to summarise:

If people live significantly longer and are capable of working for longer, if state investment in education allows graduates to increase their salaries and if more people are employed and creating significantly more value in their jobs then the consequence is…

The president rushes to the phone and sets up a conference with the king and the dictator. He starts shouting: “Guys! I succeeded! I discovered all three wishes on how to improve the lives of people! I also discovered the root cause of any country’s problems –it is because global measurements of quality of life are not implemented and the people don’t demand improvements in them. I now know what to tell the genie!”

“What genie?” the two reply, “What are you talking about?”. When the President reminds them of their adventure and his obligations to the genie, there is an uncomfortable silence. Then the two at the other end burst into laughter.

“So you saw a genie? Ha, ha, ha! I saw a white horse that night. It rides to me several times a year!” says the king crying with laughter.

“And I saw two drunk donkeys. One pursuing a genie, the other trying to catch a white horse. Later on I put both of them to sleep. It was a hard party,” said the dictator He always took care of the weaker ones.

Allowing the other two to taunt him and threatened not to mention the genie to anybody else, the president bids them goodbye.

There’s a tree** listing a country’s problems on his desk.

And a definition of three global measurements. Perhaps there never was a genie but his last words to the president will become the new strategy for the country anyway: FOCUS.

###

The author is a business process consultant together with his partners and co-bloggers pushing the idea of global welfare measurements since 2009.

*I will probably present this topic at American Public Efficiency Conference to be held in Utah somewhere in fall 2013. Hope you be there. If not, you should personally meet Utah Governor Gary Herbert -- he and his team do amazing things in terms of focussing on goals and measurements in public sector in your country.

**This tree was first introduced by Prof. Rimvydas Jasinavičius in 2012. There’s an upgraded version here.

Share/Bookmark