Common sense

Kažkada seniai teko vykti komandiruočių į Kijevą. Tenai susitikdavome su įdomiais žmonėmis ir vienas jų man papasakojo seną anekdotą.

Vyksta Spalio revoliucija ir grafienė siunčia kambarinę sužinoti, kas tenai vyksta. Po kiek laiko sugrįžusi kambarinė pasakoja, kad valdžią bolševikai užėmė ir nori, kad turtingų nebūtų. Grafienė nusistebėjo, hm, o mano senelis dekabristas norėjo, kad skurdžių žmonių nebūtų. Pajausk skirtumą! Ypač, kai vertini valdžios sprendimus. Ar sprendimus priimti bolševikiškai, ar realizuoti dekabristų idealus? Atrodė, toks būtų šios istorijos moralas, bet kažkodėl pasakotojas pridėjo frazę: „Skurdžios sielos ir su milijardu neišgydysi, nes pinigai žmonių negadina, tik idiotus.“

Visai neseniai teko girdėti per radiją mokytoją besiskundžiant, kaip ji bandė sudrausminti pradinių klasių mokinį, kad jis nemeluotų ir neapgaudinėtų. Mokinys atrėžė, kad ruošiasi tapti Seimo nariu, ir jam reikia praktikuotis. Dabar mokiniai galės dar ir praktikuotis pinigus reketuoti iš mokytojų, o kai pagaus, galės sakyti, kad rinko skautų organizacijos labui. Už tokią svarbią priežastį tik lygtinai gauni, nes jeigu būtum sau pinigų reketavęs, tai tikrai sėstum.

Temų rinkinys blogeriams.

Viskas prasidėjo praėjusią savaitę, kai mano vienas bičiulis (laisvalaikiu (kaip ir mes) parašinėjantis ne tik į savo tinklaraštį, bet ir į populiariąją spaudą) ėmė ir parašė baisų straipsnį. Neparašė nieko naujo, o baisu, vienok:

Parduotuvėje pažvelgiu į ekologiškų prekių lentyną. Normalaus maisto ten nėra. (…)

Kai skaitai etiketes, nežinai net ką galvoti, ypač kai prisimeni, kad sudedamosios dalys visada rašomos mažėjimo tvarka.

Štai „Nemateko“ gaminto „Virto viščiukų broilerių kepeninio pašteto“ sudėtis:

1.Kiaulienos lašiniai 2.Sultinys 3.Viščiukų broilerių kepenys 14% 4.Kiaulių odos 5.Viščiukų broilerių odos 6.Manų kruopos 7.Sojos baltymų koncentratas 8.Druska 9.Cukrus 10.Bulvių krakmolas 11.Pieno baltymai 12.Aromato ir skonio stipriklis E621 13.Antioksidatorius E301 14.Konservantas E250

Ar tikrai galime vadinti tokį produktą viščiukų kepenų paštetu? Žinoma, kad taip, nes ten juk yra tų kepenėlių. Net 14 procentų! Ar pasikeistų skonis, jei kepenėlių išvis nebūtų? Manau, kad nelabai. E621 – garsus aromato ir skonio stipriklis mononatrio gliutamatas – net nevalgomas pjuvenas gali paversti gardžiu maistu.

Kartą viename prekybos centre su žmona tyčia ieškojome dešros, kurioje nebūtų mononatrio gliutamato. Perskaitėme visas etiketes. Iš kokio pusšimčio rūšių atradome tik dvi. Abi – ispaniškas. O lietuviškos be E621 tąkart nebuvo nė vienos.

Nuo to laiko, kai paskaičiau Ričardo tekstą, savo “Norfoje” lankiausi du kartus. Abu kartus vienas, t.y. teko ne tik asistuoti nešiojant krepšelį, bet ir savarankiškai parinkinėti prekes. Tiksliau, ieškoti TIKRO MAISTO. Ne maisto skonio gaminių, su E ir visokiais ingredientais, kurių pavadinimų niekada neišmoksiu, bet tikro maisto. Rezultatas – panašiai kaip Audriui su vaistais: arba perki, kas yra pasiūlyta, arba lieki be nieko.

Bet namo tuščiom grįžti negaliu, todėl nuperku kiaušinių, pieno, grietinės. Žinoma, alaus (bet, jaučiu, tuoj pribręsiu pirkti iš www.savasalus.lt) ir vyno. Namie turim bulvių iš kažkokio ūkininko – kaip nors išgyvensim.

Ir štai šiandien Rūta Grinevičiūtė Janutienė savo TV laidelėje porina, kad situacija su maisto pasiūla yra daugiau nei katastrofiška. Kalba eina ne apie tai, kad kažkur kažkas į kažkokį produktą pridėjo kažkokių nesamonių, o apie tai, kad nemaisto pateikimas kaip maisto yra absoliučiai masinis reiškinys.

Kas nežiūrėjote laidelės, galite pasiskaityti reziume. Verta paskaityti ir verta pacituoti:

Norėdama pagaminti 100 kilogramų virtų dešrelių, viena dabar veikianti ir pirkti mums dabar siūlanti įmonė sunaudodavo: 52 kg sojų želės (vadinamosios sojų varškės), 3 kg antros rūšies jautienos, 6 kg kiaulienos, 4-5 kg manų kruopų, 2-3 kg miltų, tiek pat druskos, 7-8 kg vandens, 20-25 kg plėvių, kremzlių, kiaulės odų emulsijos, sausgyslių, pažiaunių, kitokių subproduktų ir apie 1 kg įvairių priedų – dažiklių, skonio stipriklių.

Ir taikliai pastebėjo laidoje dalyvavusi gydytoja, patarusi, kad etiketėse skaitant apie tirpiklius, saldiklius, dažiklius ir minkštiklius, mintyse visada pridėkime “kepenų, smegenų (tirpiklis, minkštiklis, etc.)”.

Taigi kokį sprendimą mes galime sugalvoti savo suminkštėjusiomis aptirpusiomis smegenėlėmis?  Auginti ne tik agurkus ir pomidorus (žr. praėjusio sezono šiltnamio derlių paveikslėlyje), bet užsiveisti ir tikrų vištų?

O gal pirkti turguje? Variantas, bet kad grįžtant iš darbo nė vienas jau nebedirba. Susirasti padorius ūkininkus ir pirkti iš jų reguliariai po kiaulę ir grūsti gabalais į šaldymo kameras? Tai reiškia, reikia keisti įpročius, o tai, žinome, didžiausias apribojimas.

O dabar pamėginkime rasti atsakymą, kodėl – esant potencialiai tikro maisto vartotojų rinkai – neatsiranda gudruolių, kurie sumotų iš to užkalti pinigą? Kažkas patikėjo, kad visiems rūpi tik dešros kaina, ir dabar esame priversti valgyti dažiklius, įdarytus nagais ir ragais. Bet juk po parduotuvę aš valandą vaikštau ne ieškodamas pigesnės prekės, bet tikro maisto! Ir jei nemaisto gamintojai (įtariu) turi pasiteisinimą, kad brangūs gaminiai esą neturi paklausos, tai tegu mąsto iš naujo.

Nemaisto gamintojus galima suprasti: turėdami asortimente 10 “mėsos” gaminių iš skūrų ir tirpiklių, jie negali paleisti tikro mėsos gaminio ir jį atitinkamai “brand’inti”, nes taip pakirstų visam savo skūrotam asortimentui. Vadinasi, jei neklystam įvardydami poreikį, atsiveria puikios galimybės naujiems gamintojams. Na, tarkime tiems atsivertėliams, kurie, pasak Rūtos, 15 metų pradirbo nemėsos fabrike ir nė už ką nesuvalgytų nė gabalėlio savo gamintos “dešrelės”.

Beje, maisto pramonėje paklausą gali nulemti ne tik gaminio kaina/kokybė, bet ir apyvartumas. Taip, taip, dukart per dieną pristatomos duonos žmonės ims pirkti daugiau nei tokios pačios, pristatomos į parduotuvę trečiadieniais ir penktadieniais. Vakar savo “Norfoje” vos nenusipirkau “Rokiškio” sūrio, supakuoto 2010-01-18 dieną (prieš dvi savaites). Taigi tikras maistas su puikia logistika yra tai, apie ką pats laikas pamąstyti verslininkams, esantiems už nemaisto pramonės senbuvių borto.

O mano namuose tuo tarpu toliau tykiai audžiama mintis kada nors iš miesto išsikelti į padorų užmiestį. Bo dabartinio mėgėjiško 15 kv. m. šeimos šiltnamio pragyvenimui nebeužtenka.

Paskutinę savaitę teko susitikti su daug įvairių žmonių ir susirinkti įdomių minčių.

Saugus greitis, tiksliau, frazė “nepasirinko saugaus greičio”. Bet kiek aš žiūrėjau, nėra tokio skaičiaus, kuris būtų pažymėtas kaip saugus greitis. Reiktų kreiptis į teismą, kad pagaliau apibrėžtų terminą, nes dabar kai stoviu, nesijaučiu saugus. Nes gal jau viršijau saugų greiti?

Keliai, tai užversti sniegu, ir jeigu papulsiu į avariją parašys, kad nepasirinkau saugaus greičio. Draudimas sugalvos nemokėti. O kalti tai kelininkai, nes kelių nevalo. Net giriasi, kad nevalys, kol nebaigs snigti. O jeigu snigs visą mėnesį, tai taip ir jausiuos nesaugus. Kažkokia nesąmonė, o, va, Suomijoje, tik pirma snaigė pasirodė, tai visi fermeriai čiumpa savo traktorius ir kelius valo. Ir jiems uždarbis, ir vairuotojams saugu. Ir saugiai jautiesi saugioje šalyje. Tai gaunasi, kad ne nesaugų greitį pasirinkau, o nesaugią šalį?

Policininko gemba. Ar kada nors teko matyti tokį vaizdelį: Policininkas su uniforma, su ginklu, pasičiumpa šluota ir aplink savo komisariatą šluoja šiukšles? Tokį vaizdelį tikrai galite pamatyti Japonijoje. Mes paklausėme japono, o ką, policininkai neturi kuo užsiimti? Japonas atsakė, čia jo gemba, jinai turi būti tvarkinga, nes kitaip bus negarbė. O dabar pabandykime įsivaizduoti mūsų lietuvius policininkus su šiupeliais aplink komisariatą sniegą kasančius. Taigi pirmas paauglys juos … apvardžiuos. Va ir visa kultūra, rūpestis savim ir kitais, ir dar didelis noras, kad gerbtų.

Kiemsargiai įnirtingai kovoja su sniegu. Ką tik kelią nuvalė ir visą sniegą suvertė ant kelkraščio. Tuo pačiu užvertė autobusų stotelę. Dabar norint įlipti į autobusą, reikia užlipti į metro aukščio sniego kalną. Ir kiemsargis ėmėsi darbo. Sprendimas buvo paprastas. Sumesti visą sniegą atgal ant kelio. Nors pagal taisykles negalima nieko mesti ant pravažuojamos dalies. Bet kam rūpi taisyklės? Svarbiausia, man gerai.

Žmogus, kuris rūpinasi tik savimi, vadinamas egoistu. O įdomu, kuo japonas rūpinasi? Ir kaip jį reiktų pavadinti? Japonijoje jauti, kad visi rūpinasi, kad ne vien tik jam būtų gerai, dar ir pagalvojama, ar nebus kitiems blogiau. Gal todėl jie gyvena geriau, tik niekaip nesuprantu, kodėl?

Prisižadėjau sau, kad apie sveikatos sistemą nerašysiu. Juk perspėjo, kad tenai eiliniai kyšių neima. Kam tepliotis su smulkme, kai vaistų apyvarta skaičiuojama … o tikrai, kiek nulių reiktų įrašyti?

Bet taip jau atsitiko, kad man pačiam teko susidurti su vaistais. Tiesa pasakius, aš pastoviai susiduriu, bet situacija buvo komiška, jeigu nebūtų apverktina.

Taigi, man susopo galvą. Aišku, aš nieko po ranka neturėjau, todėl nupėdinau iki artimiausios vaistinės. Situacija yra tokia, kad aš turiu kai kuriems vaistams imunitetą, todėl stengiuosi naudotis tokiais, kurie, aš žinau, suveiks. Taigi pasirodo, kad vaistų nuo galvos skausmo, kuriuos aš dažniausiai nusipirkdavau, nėra. Todėl man pasiūlė kitus, jau iš pakuotės mačiau, kad man netiks, bet dėl viso pikto perskaičiau, ką man siūlo. Pirmoje vietoje malšina menstruacinius skausmus. Žvilgtelėjau į vaistininkę ir perklausiau, negi aš atrodau iškankintas menstruacinių skausmų? Vaistininkė susimėtė ir pareiškė, kad tų, kurių prašau, nuo naujų metų neperregistravo. Ir kur aš tai jau girdėjau?

Bet kaip galėjo atsitikti, kad trūksta elementariausių vaistų? O gal pabandome sukurti sąmokslo teoriją? Tapo Lietuva nepriklausoma, ir panašu, kad nuo visko. Ir tada užplūdo mus visokie vaistai, o dar dažniau nuodai. Todėl valstybė ėmėsi uoliai kontroliuoti. Visiems nuo to pagerėjo. Bet kada užtenka griežtinti kontrolę? Turbūt niekada, ypač, jeigu tai gerai sekasi. Nuo tokios kontrolės ėmė spjaudytis farmacininkai ir vienas po kito pasitraukė iš rinkos. Tie kurie nepasitraukė – turbūt žinojo, prie ko prieiti, ir kokia kontrolė turėtų būti. Atsitiko taip, kad turime vaistų monopolį. Vaistų kainos kyla kaip ant mielių. Atrodytų, geriausiais vaistas gydyti monopolijas, tai sumažinti reikalavimus vaistams ir prisišaukti konkurentų. Bet ką valstybė geriausiai moka? O gi kontroliuoti, todėl dabar ji kontroliuos antkainius.

Net man akivaizdu, kaip apeiti šią sistemą. Tiesiog neperregistruoti pačių pigiausių vaistų. Atrodo, valdininkai susigrizbo, bet vaistai tik brangsta. Norėtųsi paklausti, kada tai baigsis? Bet kam klausti, jeigu nesitiki, kad kas nors pasikeis?

Taiiip, man tikrai ne menstruaciniai skausmai, galvą vis dar skauda, nors ir žadėjo, kad skausmą kaip ranka nuims.

Lietuvoje (…) nieko nėra svarbesnio kaip skatinti žmonių iniciatyvą kurti verslą ir naujas darbo vietas. (…)„Lietuvos žmonės darbštūs ir išradingi, tačiau dar nepakankamai verslūs. Kas penktas bedarbis šalyje yra jaunesnis nei 25 metų amžiaus. Todėl visi – valdžios institucijos, verslininkai, mokslininkai turi susivienyti bendram reikalui – skatinti žmonių, ypač jaunimo verslumą, palaikyti jų iniciatyvas ir padėti jiems imtis verslo”, – teigė D. Grybauskaitė. (Delfi.lt)

Lyg ir nieko naujo neišgirdome. Kuo tas verslas toks naudingas visuomenei – taip pat žinojome. O štai kad valdžios institucijos tuoj puls vienytis bendram reikalui – skatinti verslumą – tai didelė naujiena.

Tie, kas skaitote laikraščius ir panaršote internetą, turėjote girdėti, kad valdžia pastaruoju metu verslo skatinimo srityje nuveiks daug gero. Pavyzdžiui:

2009-10-13 Uždarųjų akcinių bendrovių įstatinis kapitalas galės būti ir 1 000 litų

…Ūkio ministerija siūlo sumažinti nustatytą uždarųjų akcinių bendrovių minimalų įstatinį kapitalą nuo 10 000 litų iki 1 000 litų…

2009-05-13 Šeimos įmonėms bus suteiktos mokesčių lengvatos

…šeimos įmonėms numatomi vadinamieji mokestiniai kreditai – po 5-erių metų bus galima sumokėti 80 proc. už pirmuosius metus, 50 proc. – už antruosius ir 30 proc. – už trečiuosius metus apskaičiuotų visų minėtų mokesčių sumos…

Paminėjau šias dvi iniciatyvas, nes jose ėjo kalba apie pinigus. O kadangi tokia kalba ėjo, tai iniciatyvos nepraėjo. Abiem atvejais buvo užstabdytos Seime. Ir štai dėl ko:

Kęstutis Daukšys, darbietis:

Mes ir taip turime apie 30 tūkst. įmonių, kurių šian dien niekaip negalima nei uždaryti, nei atidaryti, nes nei akcininkų, nei direktorių, nieko nebeliko. Turint omeny, kokia dabar yra pasaulio, ekonomikos padėtis, dar įsigyti kokius 30 tūkst. įmonių, kurių vėl negalėsime uždaryti arba atidaryti, suteikus 1 tūkst. Lt įstatinį kapitalą, būtų, ko gero, neteisinga. (…) Šiandien, aš manau, tas įstatymas yra betikslis, jo nereikia Seime toliau svarstyti. (…) Komitetas pataisė ir paliko 10 tūkst. (seną redakciją) įstatiniam kapitalui taip išsklaidydamas tas abejones, dėl kurių išgyveno Biudžeto ir finansų komitetas, kad 1 tūkst. bus per mažai. Aš manau, kad mes visi galime pritarti Ekonomikos komiteto nuomonei, nes tą nuomonę sudarė visų frakcijų atstovai – ir krikščionys demokratai, ir frakcija „Tvarka ir teisingumas“, ir visi kiti, kas šiek tiek toje ekonomikoje plaukiojo.

Vėl tas pats K. Daukšys, tik kitoje stenogramoje:

Aš ilgai galvojau, kaip čia pasisakyti – už ar prieš, nes įstatymas kaip toks reikalingas, tiktai tiek, kad matyti, jog jį ruošė žmonės, kurie apie smulkų ir vidutinį verslą nusimano labai mažai. Tai dabar pirmas dalykas, tie žmonės, kurie jau turi kažkokias įmones, šituo įstatymu pasinaudoti negalės. Tuo įstatymu pasinaudoti galės tik tie žmonės, kurie įmones uždarė arba dar jų neįkūrė. Toliau, jeigu mano brolio žmona turi akcijų kažkokioje įmonėje daugiau negu 10 %, aš negaliu šiuo įstatymu irgi naudotis, nes taip įstatyme parašyta. Kitas dalykas. Na, kas yra tas atidėjimas? Mes, pavyzdžiui, siūlome, kad įmonėms iki 1 mln. Lt apyvartos iš viso net nebūtų skaičiuojamas pelno mokestis, o jūs sakote, kad mes dabar 80 % atidėsime. Na ir kas, buhalterį reikės samdyti, mokesčius reikės skaičiuoti, valstybės nauda iš to bus kokie 3 arba 4 tūkst. maximum. Po trejų ar po penkerių metų iš tų 3–4 tūkst. gali iš viso nieko nelikti. Lygiai tas pats su „Sodra“ yra. Dabar jūs sakote – atidėsim, ar ne? Kaip bus tada, kai ta įmonė sužlugs po trejų metų, o už tuos darbuotojus, kurie ten dirbo, „Sodrai“ nebus sumokėta? Kaip tada su pensijomis, su gydymu, su visais kitais dalykais bus? Tai va tie dalykai yra visiškai neišspręsti. Tai yra, mano galva, šiek tiek populistinis įstatymas. Aš siūlyčiau jį ministerijai pataisyti ir atnešti, kaip priklauso, išspręstą, tam, kad jis iš tikrųjų būtų naudotinas ir veiksmingas Lietuvos sąlygomis.

Kaip Seimo nariai tarė, taip ir įvyko – įstatymų projektai buvo numarinti. Įstatinio kapitalo nemažinkim, nes dar ims kas nors ir bankrutuos. O šeimų įmonėms lengvatų irgi netaikykim, nes taip pat ims ir bankrutuos. Be to, ims ir padarys tai tyčia, prieš tai išdūrę biudžetą ir pavogę iš jo pinigus. Galiu suprasti, kad Šemetos projektas dėl šeimos įmonių buvo netobulas (negi turiu įsivaikinti savo būsimą verslo partnerį, kad gaučiau lengvatų?), bet negaliu suprasti, kodėl jis Seime nebuvo patobulintas iki tokios stadijos, kad skatintų verslumą?

Tačiau verslumą, kurio taip pasigenda Prezidentė, stabdo ne tik seimūnų baimė dėl būsimų bankrotų. Stabdom jį ir mes patys, jau prakutę verslininkai:

„Apmaudu, kad tvarkingai visus mokesčius mokėjusios įmonės su naujai įsikūrusiomis įmonėmis atsidurs nelygioje konkurencinėje padėtyje. Galima būtų susitaikyti su pelno ar nekilnojamojo turto mokesčių lengvatomis, bet „Sodros“ mokestis pats skaudžiausias, labiausiai spaudžiantis pradedantį verslą, kurį vėluojant tuoj pat pradeda tiksėti delspinigiai. O kažkas įsiregistruoja ir turi privilegijų“, – stebisi Jolanta Mikalajūnienė, UAB mados namai „Cantas“ savininkė (VŽ, 2009-05-07).

Citata įdomi ir tuo, kad verslininkė pripažįsta, kad pradėti verslą labiausiai smaugia “Sodra”. Bet jos mintis aiški, skatinti negalima, nes taip diskriminuojami senieji. Dilema: 1) vienodos konkurencinės sąlygos ir sunki naujo verslo pradžia ar 2) naujo verslo skatinimas ir konkurencijos iškreipimas? Matome prieštaravimą. O ar sugebame jame įžvelgti klaidingą prielaidą? Nepavyksta? Tokiais atvejais visuomet padeda prisiminti, koks gi pagrindinis tikslas. Skaitome pabrauktą Prezidentės sakinį įrašo pradžioje. Bingo.

Mano manymu, Lietuvos žmonės iš tiesų darbštūs ir išradingi, ir iš tiesų nepakankamai verslūs. Jei žiūrėtume globaliai į savo šalį, neverslumas yra mūsų išradingumo pasekmė. Nes mūsų išradingi gebėjimai pasinaudoti lengvatomis, išimtimis ir kitomis adatų skylutėmis, į kurias tilptų tik šiaudas skęstantiesiems, yra taip puikiai išvystyti, kad jie gąsdina net “plaukiojusius ekonomikoje” politikus. Jie lopo visas tokias skylutes, nes pro jas sunkiasi kažkas, kas skatina skendimą-bankrotą. Įkurs studenčiokai kokią siuvyklėlę, ir užlenks prabangius mados namus. O jei neužlenks, tai užsilenks patys. Ir, galimas daiktas, padarys tai tyčia. Visais atvejais bus skenduolių.

Todėl pradedančiuosius startup’us geriau skatinkime konsultacijomis ir pusiau užpildytomis formomis.

Noriu pratęsti neseniai spaudoje pasirodžiusį straipsnį apie ‘iššvaistytus‘ Lietuvos milijonus.

Kaip žinia, nesu didelis valdžios mylėtojas. Ir tikrai esu metęs ne vieną akmenėlį (o kartais ir visą akmenų saują) į valdžios daržą. Todėl jaučiau pareigą ir šį kartą netylėti.

Pirmiausiai pasižiūrėkime kokius faktus mes žinome:
1. Lietuvos Ūkio ministerija pasižadėjo skirti “Barclays” bankui 6 mln lt.
2.“Barclays” bankas pasižadėjo sukurti 250 darbo vietų iki 2011 metų ir jas išlaikyti iki 2016 metų.
Kadangi kažkiek laiko teko dirbti IT sferoje, todėl ir dabar turiu šiokios tokios informacijos apie tai, kas darosi toje sferoje, todėl padarysiu vieną prielaidą, kad vidutinis priimto darbuotojo atlyginimas „į rankas“ bus 3000 Lt.
Pasinaudojęs mokesčių skaičiuokle galiu matyti, kad darbdavys mokėdamas darbuotojui 3000 Lt „į rankas“ dar sumokės 2174 Lt mokesčių per mėnesį. Per metus – 26088 Lt. O ar tai daug ?
Tarkime, kad “Barclays” bankas “apgavo” Ūkio ministeriją, ir įdarbins tik 100 Lietuvos piliečių. Tokiu atveju “Barclays” bankui skirta parama atsipirks „tik per 2 metus ir 4 mėnesius“. O jei įdarbins 150 darbuotojų ir vidutinis atlyginimas 4000 Lt ? Tuomet atsipirkimas mažiau nei per 1,5 metų. O jei visgi bus tie 250 darbuotojų ?

Čia nepaskaičiuota ir tai, kad bankas nuomosis patalpas, pirks įvairias paslaugas: energetikos, apsaugos, kanc.prekes, viešbučių, mokymų ir tt. (Jau dabar bankas perka darbuotojų atrankos paslaugas). Darbuotojai leis pinigus parduotuvėse ir mokės PVMą. Ir visi tie pinigai ateis iš užsienio už Lietuvoje sukurtą pridėtinę vertę.
Taip pat nepaskaičiuota, kad bankas irgi investuos iš savo pusės. O kokia nauda iš banko vardo pritraukinėjant kitus investuotojus ? Nors tą sunku pamatuoti, bet  negalime neimti domėn.

Taigi, ar geras investicinis projektas (valstybės mastu tik taip ir reiktų į šią situaciją žiūrėt), kuris atsiperka prie liūdno ‘rasklado’ per 2 su puse metų, o esant planuotai situacijai ir greičiau nei per metus ? Galbūt kai kam jis pasirodys neblogas.

Tačiau „geras“ – tai žodis santykinis. Kaip anekdote – 3 plaukai, tai daug ar mažai ? Jei ant galvos – gal ir mažoka, tačiau sriuboje…
Čia ir kyla kaikuriems “rašytojams” problemų. Juk jie (kaip ir  ne vienas iš mūsų) žino ne vieną projektą, kur su nedidelėmis investicijomis (pvz. smulkia dovanėle pirkimų komisijos pirmininkui) galima per trumpą laiką užsidirbti dešimteriopą pelną. Tenka konstatuoti, kad iš tokios pusės pasižiūrėjus šis projektas visiškai netinkamas…

Tačiau atmetus ironiją ir dar kartą pasižiūrėjus į skaičius, turiu konstatuoti, kad šis projektas tikrai labai naudingas Lietuvai. Ir jeigu kas manote kitaip, labai norėčiau išgirsti (perskaityti) jūsų nuomonę. Ir kas vis dėl to kažką slepia šioje istorijoje ?

P.S. Šis straipsnelis nereiškia, kad iš kritikų tapome valdžios gynėjais. Bet juos (valdžią) reikia tarkuoti už klaidas, bet ne už gerus darbus.

“Ask not what your country can do for you, but what can you do for your country.”                   John F Kennedy

Po truputį dingsta panika dėl ekonominių sunkumų. Pereiname prie per didelio jautrumo. Mus dabar erzina viskas – netikros nuolaidos, nesąžiningumas žmonių, iš kurių tikimės aukščiausios moralės demonstravimo, gyrimasis pinigais arba jų švaistymas.

Svarbiausia pasiekus dugną, nesikasti gilyn, o pradėti kilti. Ar Lietuva pasiekė dugną? Galime pasiginčyti, nors padidėjusį naujų bedarbių kiekį galėtume paaiškinti pasibaigusiomis kalėdinėmis nuolaidomis? Bet kokiu atveju reiktų jau planuoti, ką galima padaryti, kad pradėtume kilti iš duobės. Realiai kilimą iš duobės turėtų signalizuoti ne akcijų rinkos kilimas, bet bedarbių mažėjimas. Ir čia prasideda būrimas, kada tai įvyks, ir ko reikia.

Viename seminare teko išgirsti, kad nesvarbu, ar Lietuvos Vyriausybė elgėsi teisingai, ar ne, vis vien Lietuva bus prie paskutinių šalių, kurios išlips iš duobės. Kai paklausė šio orakulo, kodėl taip atsitiks, atsakymas buvo labai trumpas: “Skurdas, jus ką, nematote?”

Po tokio atsakymo niekas nesistengė klausinėti toliau. Bet man kažkaip toks atsakymas niekaip neišgaravo iš galvos. Ir va kitame seminare parodė Lietuvos gyventojų pajamų piramidę. Pajamos buvo apibrėžtos ne pagal tai, kas gaunama prieš mokesčius, bet pagal tai, kas lieka sumokėjus visus mokesčius (valstybės, lizingas, paskolos, komunalinės). Ir buvo paskaičiuota, kiek yra pajamų vienam šeimos nariui. Gavosi toks vaizdelis, kad daugiau nei 80% gyventojų turi tenkintis mažesnėmis nei 800 Lt pajamomis per mėnesį. Tiesa, niekas taip neskaičiuoja, bet vis vien susimąstai.

80% Lietuvos gyventojų gyvena skurde. Kiek gali susiveržti diržus, kai jau seniai sėdi be diržo ir kelnių? Va iš čia ir kyla visas susierzinimas. Taip pat iš čia kyla ir kitas jausmas – beviltiškumas ir noras kaltinti visus aplinkui, bet tik ne save. Šiomis nuotaikomis labai lengva užsikrėsti, todėl nebandysiu išsiginti, kad nebuvau ir aš paveiktas. Kaltinti valdžią yra lengviausia. Svarbiausia, kad kaltinant nereikia nieko daryti. O va būtent visiems ir reikia kažką daryti, kad gyventume geriau. Todėl jau tikrai nėra svarbu, kas buvo padaryta valdžios per 2009 metus. Dabar svarbiausia, kad kiekvienas neklaustų, ką valdžia gali padaryti, kad mums būtų geriau, o ką mes galime padaryti, kad mums būtų geriau. Būtent šito klausimo niekada neklaus žmogus, kuris kiekviena dieną žiūri skurdui į akis, jis tiesiog išvažiuos ten, kur skurdas geriau užmaskuotas.

Tuo, kad nėra labai norinčių dirbti, mes jau įsitikinom ieškodami darbuotojų. Bet tai tik viena medalio pusė. Yra ir kita. Koks tokio gyventojo pirkimo potencialas, jeigu daugiau nei pusė jo pajamų išleidžiama maistui? Praktiškai nulinis, todėl iš kur gali atsirasti paklausa prekėms? O jeigu nėra paklausos prekėms, jų nereikia gaminti, reiškia, nereikia kurti darbo vietų. Viskas, ratas užsidaro. Jeigu nekuri darbo vietų, tai ir neturės gyventojai pajamų, o tai reiškia, liks skurdžiai, kurie reikalaus iš valdžios, kad ji jais rūpintųsi. Išeiti iš uždaro rato reikia labai didelės politinės valios. Būtent dėl to niekas dabar ir prie valdžios vairo nesiveržia. Daug lengviau stovėti šalia ir užsiimti konstruktyvia kritika.

Pagaliau susikūriau nors kažkokią versiją, kodėl mums teks ilgai kapstytis ir vytis. Tai ir gera naujiena, ir bloga. Gera naujiena, kad pagaliau įsivardinom, kas yra blogai. O bloga naujiena, kad nėra akivaizdaus ir paprasto sprendimo. O gal reiktų ką nors nukopijuoti … paskelbiam kam nors karą ir po minutės kapituliuojam?

Mama Sodra – mūsų visų svajonė. Tiesiog pažiūrėkite.

Užtat mes excelį geriau mokam