Common sense

Krepšininkų pergalės taip išvargino, kad po laimėjimo prieš prancūzus jau nebegalime palaikyti to aukšto šventimo tempo. Šypsenėlės (“Smile komanda” -- tokie keisti bachūriukai su trispalviais perukais, rašinėjantys į 15min.lt) atvykę į mūsų gatvę net nesuprato, kodėl visi jų šūkčiojimus lengvai praignoravo ir nuleido negirdom nieko neatsakę, nieko neatskandavę. Mes -- ne robotai. Nors kai kurie į robotus galėtų pretenduoti, mat po pergalės prieš ispanus taip ir nenuėjo miegoti.

Vieną tokį tautietį, gyvenantį kažkur prie jūros su kita sirgalių grupe, sutikau šiandien arenoj. Po tokios pergalės, kaip kad prieš ispanus, tiesiog negali miegoti. Todėl visą naktį šokinėji, dainuoji, bendrauji. Tuomet pavalgai pusryčius. Tuomet kažką susitinki, pakviečia alaus. Tuomet jau pietūs. Truputį panaršai internete, kas ką šneka, ką rašo apie krepšinį. Tuomet pradedi ruoštis varžyboms, išvykimui. Taip ir nelieka laiko numigti.

Taigi po pergalės prieš prancūzus visi sėdėjome tykiai, niekas net neužvedė “Kas nešokinės, tas…” skanduotės, skirtos išjudinti sirgalius. Kaži ar kas būtų šokinėjęs. Juolab skandavęs. Kai nėr jėgų, tai jų nėr.

Visiems internautams, kur internetuose rašo, kad sirgaliai (taigi mes) yra prasigėrę lochai, nieko neveikiantys, tik rėkiantys ir geriantys (ir t.t.), turiu pasakyti, kad šiuose pasakymuose yra nemažai tiesos. Iš tikrųjų -- rėkiam ir geriam. Na, dar valgom. Ai, dar būgnus mušam. Ir vėliavas mojuojam. Iš tiesų reikia būti lochu, kad rėktum valandą (per minutės pertraukėles, kai televizorius rodo reklamą, mes irgi staugiam kažką). Pamėginkite taip parėkti ir aplinkiniai pradės sukioti pirštą. Ir be interneto žinosite, ką apie jus galvoja.

Be to, 17-20 dienų iš eilės rėkti ir/arba gerti sau gali leisti tik visiški veltėdžiai. Nes normalūs žmonės taigi eina į darbą, ten bent naudą sukuria kažkokią. O mes, prasigėrę lochai, mėginam vaizduoti dirbančius nuotoliniu būdu -- dalinamės tai interneto kabeliu, tai Wi-Fi slaptažodžiais, išviliotais iš gretimų viešbučių. Keletas mūsiškių -- ryškiai, pižonų -- nesulaukę eilės prie “Skype” ima reikalus tvarkyti telefonais po 6 Lt/min. Čia taip alkoholis veikia.

Teisūs ir tie, kas sako, kad nieko mes nenusimanom apie krepšinį. Tik apie degtinę, alų, vyną ir naminę. Nes jei nusimanytume, tai aptarinėtume rungtynes, o ne šokinėtume antipederastiškus šokius. Dabar giliausia analizė, kurią pajėgiame tarpusavy išspausti, yra maždaug: “Jo, penktas juodas tai šiandien pavarė” arba “Simo tai neišleido šiandien”. Ir mes nežinom, nei kodėl Simo neišleido, nei kas tas “penktas juodas”, nei kokiuose klubuose priešininkai lošia, nei koks jų atkovotų kamuolių vidurkis. Mus kaip siauros specializacijos darbininkus surenka nustatytu laiku į autobusą, nuveža iki arenos, ten mes atidirbame, ir autobusas mus parveža atgal į stoties rajoną.

Beje, ten gyventi mums jau pradėjo patikti. Juk prie gero greitai priprantama.

Kur čia nepriprasi, kai gali leisti sau tokius lėbavimus.

Štai, nufilmavau, kaip tokiais lėbavimais ir nerealia apyvarta džiaugiasi vieno restorano Izmire savininkas:

Įsisiautėjus šiems lėbavimams, naktį pafilmuoti ir pafotografuoti girtuoklių atvyksta deleguoti žurnalistai. Ne tik lietuviai. Kai kurie sėda kartu pakelti bokalą, o kai kurie tik “dirba savo darbą”. Tačiau visi nori užfiksuoti mūsų homofobiškus šokius, kad padarytų tarpautinį skandalą.

Ir prie komentarų internetuose mes pripratome. Gavę galimybę pasinaudoti interneto kabeliu ilgesnį laiką, netgi juos paskaitom.

Su sąlyga, kad mūsų tekstus kartais paima kiti portalai (nė vienam neatsakėm), pasidalinu keliais komentarais, rastais prie savo rašliavų įvairiuose internetuose:

pahmielingo, alaus pripampusio sirgalio sapatkiones apie tai kaip jis tipo serga uz rinktine, o is tikruju nuo alkoholio apdujusiomis smegenimis plaukia su minia ir veikia pats nezino ka…

Tai važiuoja pagert ar palaikyti komandos? Tegu geria po rungtynių (ir nesigeria), o ne per rungtynes, kad nesugeba parėkt arba net sugeba iškrist iš balkono

Sitie pizonai vaziuoja tik pagert ir prastumt laika , o ne palaikyt komandos. Komanda palaiko serbai,graikai,slovenai. Lietuviai smauko bugnus ir geria alu. Jokio garso. PRISIMINKI JEI SKAITYSIT PER TELEVIZORIU ZAIDZIANT LIETUVAI GIRDISI BATU CEZEJIMAS IR MAN NESVARBU KURIOJ JUS ARENOS VIETOJ ISIKURE TOKIA MINIA PRIVALO GARSIAI REKT PO GALAIS.

Niekam neįdomūs šių alkoholikų pasakojimai. Toks vaizdas , kad krepšinis čia į antrą planą nueina , po alkoholio. Vis dar tikiuosi, jog krepšinis.net administracija pagaliau susiprotės ir prafiltruos tokius “rašytojus” su savo straipsniais. Vis gi čia apsilanko nemažai jaunimo, koks pavyzdys rodomas? Kaip gauja girtuoklių prisigeria, pritrūkusi alkoholio bėga iki artimiausio načnyko , pakeliui užsipuola pravažiuojantį automobilį.
Tai leiskit paklausti, kaip tai susiję su krepšiniu ?
Ar pasakojimas apie alkoholio padauginusio sirgaliaus griuvimą nuo laiptų tikrai vertas dėmėsio tarp Lietuvos skaitytojų?
Kaip ten bebūtų aš galiu ignoruoti tokius straipsnius, toleruoti gaują prisilakusių ir savo vietos nežinančių alkoholikų.

nu jo… ailiniai kauno kreposin-debil-faniai… intelekto ir pagarbos nulis… tik savo sudinom rankom sutersia LT veliava…

nieko cia saunaus, kai parodot savo intelekta suauge zmones, svetimoj salyje plius dar tai ikelia “didziuodamasi” lietuvos internetine spauda…

patys sokinejantis pide-rai

Pyderai esat tik jūs šokinėjantys. Geriau jau rinktinė žaistų be jokio palaikymo, nei su šitas asilais.

neatsibodo jums tokius protingus vaidint ?

“The sun’s rays do not burn until brought to a focus”  Alexander Graham Bell

Būdami konsultantai, patys žinome daug gudrybių. Viena jų – parduoti klientui problemą. Kai tik supras, kokių bėdų jis turi, bus galima išsitraukti konsultavimo sutartį ir taukštelti antspaudus. Todėl leidžiamės gylyn į kliento užkaborius ieškoti tų problemų, kurias specializuojamės spręsti.

Natūralu, kad tie, kas specializuojasi, tarkime, darbuotojų motyvacijos reikaluose, netruks surasti problemų esant būtent čia. O štai komandinio darbo specialistai, tikėtina, aptiks, kad kliento žmonės dirba per daug individualiai. Konsultuojantieji biudžetavimo klausimais aptiks klaidų planavimo procese. Na, o finansiniai tarpininkai įžvelgs pigaus kredito poreikį.  Visi savaip teisūs, nes minėtos problemos įmonėje iš tiesų egzistuoja.

O ką daryti bendrovės vadovui, kai jo įmonėje problemų – nors vežimu vešk? Akcininkai atsakytų, direktorių tam ir pasamdę (už nemažus pinigus!), kad tasai tarsi mulas trauktų visas tas problemas, verslo kalboje vadinamas “iššūkiais”. Jei pažiūrėtume į bet kurios didesnės įmonės vadovo vežimą, ten rastume vienu metu vykstančius bent keliolika veiklos tobulinimo projektų: klientų aptarnavimo gerinimas, darbuotojų motyvacijos gerinimas, veiklos matavimo rodiklių keitimas, ISO diegimas, keleto IT sistemų diegimas, naujų produktų kūrimas, naujų eksporto rinkų paieška, pora jau vykstančių pilotinių projektų ir kt. Duokdie ištvermės ir sveikatos tokiam mului.

Ir štai į pagalbą ateina verslo konsultantai. Gražiai šnekam, ir, be to, teisingai. Kažką pagerinti tikrai padėsim. Įmonės problemų vežime tikrai rasime, kur pritaikyti savo kompetenciją. Svarbu tik kaip nors įrodyti, kad toji mūsų aptiktoji problema yra “viena svarbiausių”, “prioritetinė”, o tam reikalui turime pasirengę spalvotas prezentacijas beigi iki šiol laimingų klientų rekomendacijas.

Vadovų laikas – dideli pinigai

Daugiausia problemų spalvotųjų prezentacijų konsultantams sukelia tokie įmonių vadovai, kurie užduoda mums nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, kiek litų įmonė uždirbs su mūsų pagalba. Ypač erzina tokie direktoriai, kurie nepasitenkina išvedžiojimais ir prašo pasakyti skaičių. Litais. O nekenčiamiausi yra tie vadovai, kurie vaidina labai užimtus ir apsimeta teturį vos pusvalandį mūsų pasiūlymui išklausyti. Juk mes jam norim padėti, o jis neturi laiko net išklausyti?

Vadovai iš tiesų neturi laiko. Prieš 20 metų įmonėse didžiausias apribojimas slypėjo bendrovių viduje, ištekliuose. Ir tuometiniams vadovams pagrindinis uždavinys buvo kuo efektyviau išnaudoti turimus išteklius. Prieš dešimtmetį apribojimas persikėlė į bendrovių išorę, ir vadovams teko ieškoti sprendimų, kaip kuo greičiau pateikti rinkai savo gaminius ar paslaugas. O štai dabar didžiausias apribojimas yra vadovų laikas. Pamėginkite susitarti dėl susitikimo su bent vienu iš Lietuvos TOP100 kompanijų direktorių, ir įsitikinsite. Ar tokioje verslo aplinkoje konsultantai turi ką pasiūlyti?

Daug prioritetų ar vienas tikslas?

Taip. Fokusuotis. Sutelkti visą vadovybės dėmesį į esminį įmonės tikslą ir neleisti nuo jo nuklysti tol, kol jis nebus pasiektas. Kalba eina ne apie prioritetus, kuriuos nustatyti ir laikytis moko vadybos studijose. Turiu minty griežtą visos vadovybės susitarimą ne tik dėl to, ką būtina daryti, bet taip pat ir dėl to, ko daryti nereikia. Daugiau veiksmo – nereiškia geresnio rezultato. Tai tereiškia mažiau sutelkto dėmesio į esminę įmonės problemą, visų pastangų išskaidymą po blusinėjimąsi. Čia pagerinsim keliais procentais, čia dar keliais, dar čia truputį… Puiku. Klausimas, ar tie kelių procentų pagerininimai įvairiose srityse sukurs įmonės konkurencinį pranašumą?

Nuklysti nuo pagrindinio tikslo yra labai paprasta, kai turi bent kelis prioritetus. Užstrigus ties vienu, paprastai nušokama prie kito. Tačiau įmonėse labai dažnai didžiausią potencialią naudą turi būtent tie pagerinimo projektai, kurie sunkiausiai einasi. Štai drabužių siuvykla žino, kad užsieniečiams savo produkcijos neparduos tol, kol tose rinkose neturės realių kontaktų. Tačiau juos užmegzti sudėtinga, susitarti dėl bendradarbiavimo – dar sunkiau. O kadangi taip, įmonėje nusprendžiama išleisti naują kolekciją, kuri “gal sudomins užsieniečius”. Ar tikrai?

Tačiau jei vadovybė yra susifokusavusi, ji neleis nuklysti nuo kelio, palikti problemą neišspręstą. Nauja kolekcija neišspręs kontaktų nebuvimo problemos. Ji pridarys naujų rūpesčių, kurie savo ruožtu ir toliau reikalaus vadovybės dėmesio, atitraukdama vadovus nuo esminio kelio. O eksporto rinkos padidintų pardavimus dvigubai. Gal verta įveikti šią kliūtį nuo jos nepabėgant?

Vadovai žino, kad jei poveikis daromas ne apribojimui, tai pagerinimai atneša labai nežymų galutinį rezultatą. Tačiau juk įmonė išsilaikė šitiek metų, iki šiol akcininkams uždirbo tiek ir tiek milijonų! Kaip gi tai įvyko be fokusavimosi, kurį čia taip sureikšminu?

Atsakymas paprastas: kai kurie iš tų daugybės projektų, kuriems vadovybė skirdavo savo dėmesį, buvo kritiniai, davę didžiausią pelną kompanijai. Paprastai įmonėse suveikia Pareto dėsnis, kai 20 procentų vadovų pastangų duoda 80 proc. rezultato. Dabartinėje verslo aplinkoje konsultanto užduotis yra nustatyti kelią ir neleisti vadovybei jo pamesti dėl kitų prioritetų. Padaryti taip, kad maksimalų rezultatą duotų visos vadovų pastangos, o ne tik penktadalis jų.

Blusinėjimų nepakanka

Išmokęs teisingai planuoti biudžetą, konkurencinio pranašumo įmonei nesukursi. Nesukurs jo ir nauja IT sistema ar kolegų komanda, išbandyta pasivaikščiojimu žarijomis. Geriausias būdas atsijoti visas laiką vagiančias iniciatyvas – užsibrėžti du-tris kartus didesnį tikslą nei dabartinis. Tuomet taps savaime suprantama, kad blusinėjimų nepakaks. Jei vadovas svarsto, kurį kelią pasirinkti, vadinasi, jo įmonės tikslai – nepakankamai ambicingi.

Taigi surasti klientų problemas mes mokame. Kaip dažytojai, įžvelgiantys nelygumą sienoje, ar elektrikai, toje pačioje sienoje pastebintys rozetės trūkumą. Tačiau turime išmokti nustatyti esminę priežastį, ko trūksta namo šeimininkų laimei. Paprastai tarp šiuo metu įmonėje vykstančių keliolikos veiklos gerinimo projektų yra ir 1 ar 2 esminiai, į kuriuos reikėtų sutelkti visą dėmesį. Dažniausiai tai būna tie vidiniai projektai, kurie juda lėčiausiai arba jau kurį laiką stovi vietoje.

Verslo šeimininkas retai kada turės laisvą pusvalandį. Svarbiausia, kad mes, konsultantai, padėtume jam fokusuotis ir nemesti kelio dėl takelio.

Nuo 14 val. žmonės jau keliasi iš lovų. Pergalės reiškia milžinišką apyvartą porai vietinių Izmiro barų ir nulį pusryčių valgytojų.

Užvakar sugedo mūsų viešbučio Wi-Fi, ir turkai iki šiol taiso. O kol taiso, visi dalinamės vienu kabeliu. Štai ir dabar keletas žaliai geltonų kvėpuoja man į nugarą.

Ta proga originalūs rungtynių su ispanais paskutinių sekundžių vaizdeliai iš tribūnos.

Ir žinoma, dėkui, kas padėjo toj istorijoj su būgnais. Žmonėms, kas jungėsi į “Facebook” grupę, ir lietuvos žurnalistams, kurie mikliai išplatino mūsų anglišką pareiškimą čempionato spaudos centre ir užvertė klausimais FIBA. Pasiekėm savo ir galim toliau fokusuotis į Lietuvos pergales.

Lithuanian fans formally request the organizers of  the World Basketball Championship in Turkey to revoke the ban on bringing drums into basketball stadiums.

Drums are an international musical instrument used by many cultures in both secular and religious activities, including Turkey. Through the use of drums fans around the world have made many sporting contests more colorful and enjoyable festivals. The World Basketball Championship will lose much of its festivity and beauty because of this senseless ban on drums.

The fans draw attention to the fact that the ban was announced after the second round of matches. We must also not forget that drums have already enhanced many international basketball contests including Sweden, Serbia and Montenegro, Japan, Spain, Poland. And until yesterday Turkey as well.

The motives of this sudden ban are impossible to understand to the international basketball community.

Lithuanian fans invite all fans from other countries to support this statement and to join in this action seeking the reversal of the banning of drums in Turkey.

Lithuanians hope the organizers of the championship will change this unjust decision before Lithuania’s next game against Spain on the 31^st of August, 2010.

Lithuanian fans carrying their drums will gather at the stadium at 7 pm.

Tai oficialus Lietuvos sirgalių, šiuo metu palaikančių krepšinio rinktinę Izmire, pareiškimas dėl būgnų.

Lietuvos krepšinio sirgaliai prašo Pasaulio krepšinio čempionato Turkijoje organizatorių atšaukti draudimą įsinešti mušamuosius instrumentus į krepšinio arenas. Mušamieji yra daugelio šalių – taip pat ir Turkijos – nacionaliniai muzikos instrumentai. Jų pagalba sirgaliai visame pasaulyje įvairias sporto varžybas paverčia šventiniu reginiu. Uždraudus sirgaliams naudoti būgnus, Pasaulio krepšinio čempionatas praras savo grožį bei šventiškumą.

Sirgaliai atkreipia dėmesį, kad draudimas įsinešti mušamuosius instrumentus buvo paskelbtas po dviejų čempionato turų. Iki tol būgnai puošė tarpautines krepšinio varžybas Švedijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Taip pat ir Turkijoje praėjusią savaitę. Netikėto draudimo motyvai yra nesuprantami tarptautinei krepšinio bendruomenei.

Lietuvos sirgaliai kviečia kitų šalių sirgalius palaikyti šį kreipimąsi ir sutelkti pastangas siekiant pakeisti sprendimą dėl mušamųjų instrumentų draudimo Turkijoje.

Lietuviai tikisi, kad čempionato organizatoriai pakeis savo sprendimą iki Lietuvos varžybų su Ispanija 2010 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos sirgaliai, nešini būgnais, į varžybas atvyks 19:00.

Palaikantys pareiškimą kviečiami į atitinkamą Facebook grupę “Unban drums in Turkey”.

Smagu vėl pasisveikinti su pergale. Ištraukėm – nuotaika kuo puikiausia, alus liejasi laisvai ir gausiai. Balsų nerasta – krepšininkai betampydami nervus taip gali nutraukti ir balso stygas. Jėgų taip pat trūkumas – vos bokalus pakeliam (stygų reabilitaciniais sumetimais).

Tiesą sakant šiandien perpiet kikenome sulindę prie viešbučio kompiuterio, skaitinėdami 15min.lt komentarus, kur skaitytojai vanoja mus, kad nepagarbiai atsiliepėm į zelandiečių šokį. C’mon, atsipalaiduokit. Niekas čia nieko nenori įžeisti ir niekas čia nežaidžia politinių ar lytiškai diskriminacinių žaidimų. Linksminamės ir tiek, nuiminėjam įtampą. Čia tas pats, kas pasakyti, kad negražiai šiandien išvadinom teisėją, tiksliau pasiuntėm toli toli (f*ck you, referee). Įtariu, kad visi, žiūrėdami rungtynes per televizorių, niekada nesiplūstate. O dėl švilpimo zelandiečiams šokant (atseit, nepagarba), tai švilpiam priešininkams visada, išskyrus giedant himnus.

Beje, dėl himnų. Šiandien jau antrą kartą iš eilės arenoje skambėjo tik 3 iš 4 Lietuvos himno posmų. Suprantu, kad nesusipratimas galėjo įvykti pirmą kartą. Tam turime krepšinio federacijos atstovus, kurių darbas į tai sureaguoti. Tačiau po antro karto į mūsų krepšinio funkcionierius reikia mesti Puntuką. Mes, žinoma, tęsiam Tautišką giesmę ir nustojus groti muzikai, o pagiedoję kaskart gūžčiojam pečiais – negi sudėtinga paduoti rungtynių organizatoriams CD su pilna Lietuvos himno versija?

Vakar turėjom ir vieną nelaimę. Kažkas iš sirgalių nusibaladojo žemyn ir, kaip man pasakojo, susilaužė šonkaulius. Draugas berūkydamas per didžiąją pertrauką matė, kaip mūsų sirgalių išvežė su greitąja. Žodžiu, darbinė trauma. Tikimės, kad sirgalius greitai pasveiks, duokdie jam sveikatos!

Daugiau incidentų kol kas nebuvo. Tiesa, buvo nesusipratimų su turkais, kai jie palaikė mus kurdų separatistais-teroristais, ir bandė atvest į doros kelią. Vieną sirgalių jie kažkaip pasikvietė pas save į namą (priešais mūsų viešbutį), ir pradėjo tampyti už marškinėlių. Tasai pradėjo aiškinti esąs europietis, o ne kurdas, bet nedaug truko iki konflikto negeros atomazgos. Lygiai taip tasai mūsų kiosko (kur perkam alų tarpugatvy) pardavėjas puolė tampyti kitą sirgalių už trispalvės juostelės, kuria buvo persirišęs alkūnę. Žodžiu, mūsų trispalvė veikia mūsų stoties rajono turkus kaip matadoro raudonas audeklas.

Panašumų, kaip matome, yra:

Šią temą, manau, dar pratęsiu. Nes su kurdų priešais vis dar gyvename kaimynystėje. O kol kas preliminariai tarpusavy sutarėm, kad nepasiduosim panašioms provokacijoms, į svečius pas turkus nebevaikščiosim, kad ir kaip jie kviestų.

Iš linksmesnių nutikimų – vienas turkų ekipažas vakar stabtelėjo prie mūsų susibūrimo vietos, kur gatvės bare šventėme pergalę prieš Naująją Zelandiją. Stabtelėje ir atsidarę automobilio langus kažką pradėjo šnekėti, lyg draugiškai. Atseit, ką čia veikiat ir t.t. Ir taip jau gavosi, kad kažkas garsiai pasiūlė šituos turkus su visa mašina truputį palinguot. Ir su sąlyga, kad ši mintis pasirodė patraukli, greitai desietkas sirgalių prišoko prie turkų “Renault” (o gal “Peugeot”, koks skirtumas) ir draugiškai palingavo. Kai lingu-lingu baigėsi, turkai pademonstravo savo draginimo sugebėjimus. Daugiau jų nebematėme.

Ryt – pirmadienį – laisva diena. Keliaujam į Efesą ir paplūdimius pasipliažinti. O ryt vakare kažkas organizuoja balių laive, kuris kažkur plauks. Įtariu, pakeliui sužinosim, į kur. Žodžiu, galim ilsėtis ir švęti. Antradienį laukia rimtos varžybos prieš ispanus.

Visus su pirmąja pergale!

Tai buvo apšilimas tiek mūsų krepšininkams, tiek sirgaliams -- po varžybų susmukom į autobusą kone leisgyviai. Bet įsivažiuosim, kaip ir krepšininkai.

Gyvenam belekaip, kažkur tipo stoties rajone. Viešbutyje, ~100 sirgalių. Sako, aplink naktim geriau neslampinėti, bet vakar paslampinėjom ir nieko. Visi išgyveno. Vietinis turko kioskas, prekiaujantis daržovėmis ir alumi, vakar per naktį padarė mėnesio apyvartą. Pirmuosius pirkėjus apgaudinėjo duodamas grąžą (mokėjome USD/EUR, o grąžą gaudavom liromis), bet vėliau liovėsi, nes, matyt, suprato, kad geriau savaitę turėti lojalių klientų, nei vieną vakarą keletą apipypinti.

Buvo smagu matyti, kaip turkai žiūri į dailias lietuvaites, trumpais sijonais marširuojančias 1 nakties mūsų rajone su alumi vienoj rankoj, ir cigarete -- kitoj. Štai ko taip turkai veržiasi į ES

Keletas akibrokštų. Pirmas -- į areną neįleidžia su vaizdo kameromis (rankinėmis) ir foto aparatais, kurie turi montuojamus objektyvus (ne muilines). Tipo neleidžia naujos kažkokios FIBA taisyklės. Bandėm kelti skandalą (“I want to talk to your boss right now!”), bet baigėsi tuo, kad turkai arenoje atidarė vietinį kioską, kur pradėjo priglaudinėti mūsų kameras ir foto aparatus. Tiek to, jei reikės, pafilmuosim ir su telefonais.

Antras -- Turkijoje neleidžiamas youtube.com? Ta proga vaizdeliai buvo nusiųsti į Vilnių ir įkelti iš ten. Nesąmonė Jei turite work-aroundinį patarimą, pasidalinkite.

Ir pora šviežių video.

Čia kaip naujazelandiečiai šoko kažkokį pagąsdinantį šokį ir kaip mes jų neišsigandom ir atsakėm SAVO ŠOKIU.

O čia kaip keliavom ir atkeliavom iki varžybų. Ir kaip nuvargę sveikinom vieni kitus joms pasibaigus.

Praėjusį penktadienį vykusiame www.commonsense.lt gimtadienio vakarėlyje vyko aklas degustavimas . Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino rezultatai. Aš nemanau, kad didieji aludariai labai jau bijotų tokių degustacijų tol, kol jie lenkia mažuosius kitoje, kur kas svarbesnėje srityje.

Būtent tokie šios degustacijos rezultatai bei praėjusios savaitės diskusijos apie produkto skanumo svarbą pardavimuose su vienu klientu mane paskatino parašyti apie konkurencinį pranašumą.

Prieš keletą mėnesių pradėjome netrumpą projektą su vienu mėsos produktų gamintoju (beje, ne Lietuvoje).  Pagrindinė jo problema – smarkiai mažėjantys pardavimai bei rinkos dalis, ir iš mūsų tikisi, kad padėsime atgauti (ar sukurti naują) konkurencinį pranašumą bei susigrąžinti prarastas pozicijas. Kas svarbiausia – jų brand‘as labai žinomas (dažniausiai minimas per apklausas), vertinamas, produktai aklos degustacijos metu užima pirmąsias vietas (jie naudoja daug mėsos ir nededa E621), kaina standartinė rinkoje, bet pardavimai mažėja.

Taigi, ko reikia, kad toks plataus vartojimo produkto (FMCG) gamintojas turėtų pardavimų? (Nepaisant dažnai girdimo kaltinimo mano pusėn dėl per daug supaprastinto požiūrio į sudėtingus verslo aspektus) Aš išdrįsiu teigti, kad tam reikia patenkinti 2 sąlygas – gamintojo produktas turi būti lentynose (t.y. mažmeninės prekybos taškuose) ir produktas turi judėti iš lentynų.  Viskas elementaru ir paprasta, tačiau tam, kad patenkintume šias sąlygas, reikia turėti konkurencinį pranašumą. Kokį? Ir ar vienas konkurencinis pranašumas užtikrins abiejų sąlygų patenkinimą?

Kodėl aš išskyriau buvimą lentynoje kaip atskirą būtiną sąlygą? O gi todėl, kad nepriklausomai nuo to, koks produktas geras bebūtų, jeigu jo nėra pas mažmenininką, tuomet galutinis pirkėjas to produkto nusipirkti negalės. Geras to pavyzdys galėtų būti ir www.commonsense.lt gimtadienio degustacija. “Daujotai” atsirado degustavime 2 kartus ne todėl, kad taip buvo suplanuota, o todėl, kad planuoto paskutinio degustavimui numatyto alaus (buvo planuota “Butautai”) nebebuvo (todėl “Daujotai” buvo išpilstyti dukart ir tapo kontroliniu gėrimu). Taigi penktadienio vakarą (20 valandą) alaus bare nebebuvo alaus. Tokiu atveju, jo skonis ar kaina yra visiškai nesvarbūs, nes pardavimai bus nuliniai.

Dauguma plataus vartojimo prekių (FMCG) gamintojų (ir distributorių) susifokusuoja į produkto žinomumo didinimą ir jo patrauklumo galutiniam vartotojui gerinimą, tačiau visiškai pamiršta, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti tiekimo grandinės valdymą.

Dr. Eli Goldratt, Apribojimų teorijos kūrėjas, esminio konkurencinio pranašumo kūrimą apibrėžia:

The way to have a decisive competitive edge is to satisfy a client’s significant need to an extent that no significant competitor can.

Esminį konkurencinį pranašumą galimą sukurti patenkinant reikšmingą kliento poreikį tokiame lygyje, kurio nesugebėtų nukopijuoti joks reikšmingas konkurentas.

Taigi, koks mano (ir, manau, daugelio alaus gėrėjų) reikšmingas poreikis?  Galimybė nusipirkti pakankamai gero alaus be didesnių problemų už protingą kainą.

Pakankamai geras. Dauguma Lietuvoje parduodamų alų pakankamai geri įprastiniam vartojimui (aš nekalbu apie “Žaibus”, “Kobras” ir pan). Žinoma, vieni šiek tiek skanesni, kiti mažiau skanūs, tačiau ar tai iš tikrųjų REIKŠMINGAS skirtumas didžiajam vartotojų kiekiui, tiek, kad neradęs savo mėgstamo alaus eitų į kitą pardavimo vietą ieškoti mėgstamo?

Be didesnių problemų. Mano manymu, “be didesnių problemų”, reiškia – galiu nusipirkti beveik visur, kur prekiaujama alumi. Didieji aludariai kuo puikiausiai susifokusavo patenkinti šią poreikio dalį. Jų alaus galima nusipirkti beveik visur ir visuomet. Ir prekių trūkumų beveik nepasitaiko.

Todėl ir tenka konstatuoti, kad nors mažieji aludariai laimėjo mūšį (dėl skonio), tačiau karą dėl klientų pinigų pralošia. Ir kol jie leis didiesiems turėti esminį konkurencinį pranašumą distribucinėje sistemoje, kol mažųjų aludarių produkcijos nebus galima lengvai (toli neieškant) nusipirkti, tol skonis tebus smagus savęs pagyrimas, bet nelabai virstantis pardavimais ir uždirbamais pinigais.

Kaip, matyt, supratote, prekių lentynoje (ne)užtikrinimas ir tapo pagrindine mano anksčiau minėto kliento pardavimų mažėjimo priežastimi. Būdami dideli, žinomi ir skaniausi, jie manė, kad jų klientai (mažmeniniai prekybininkai) patys norės turėti tuos produktus. Tačiau konkurentai daug geriau valdo distribuciją ir stumia juos iš lentynų ir rinkos.

Pabaigai apie skonį

Vartotojų skonis – įdomus dalykas. Prisimenu, kuomet dirbau alkoholio distribucijos įmonėje, mes darėme tyrimą, kodėl pirkėjai renkasi vienokią ar kitokią viskio rūšį. Manau, kad nenustebinsiu pasakydamas, kad 90% pirkėjų prioritetą teikia skoniui, nors 80% iš jų viskį vartodami maišo su kola. Tai ar tikrai, skonis yra lemiantis kriterijus?

Mūsų tinklaraščio gimtadienis sėkmingai įvyko. Netgi gavom originalių dovanų, kvepiančių gėlių ir saldžių bučinių! Ačiū visiems, kas atėjo -- buvo smagu pasimatyti ir susipažinti, kas ko dar nepažinojome. Nuogąstavimai, kad susirinks milijonas mūsų skaitytojų, nepasitvirtino, todėl pasisėdėjimas gavosi labai panašus į tokį, kokie gaunasi draugų kompanijoje.

Apie tai, kas vyko, jau parašė Rokiškis, Skirtumas, Darius ir Nuolaida. Dar iš blogerių lankėsi Audrius Gelžinis, Šilas, Apiereklama.lt, eknyga.blogas.lt (Deividas buvo degustuotojas).  Ta proga visų detalių nepasakosim, apsiribosim nuotraukomis ir keliomis video iškarpomis, kurias galite pamatyti commonsense.lt “Facebook” grupėje.

Tačiau be visų smagių dalykėlių, kurie domina tik dalyvavusius baliauninkus, buvo ir du reikšmingi sureikšminti akcentai, apie kuriuos verta papasakoti ir plačiajam skaitytojų ratui. Pirma, gimtadienio metu debiutavo, t.y. surengė pirmąjį savo koncertą -- grupė “Heli Oom” (kompozitorius Titas Petrikis ir gitaros virtuozas Darius Gylys). Nemokamas pasirodymas buvo nufilmuotas ir įrašytas. Gimtadienio dalyviai gausim pareklamuoti šitą grupę ateityje, kai sumontuos pirmuosius savo klipus.

Antras akcentas -- nepriklausoma alaus degustacija. Ją rengti prisižadėjom kadaise rašydami apie “Švyturį”. Mat tuomet kilo įtarimas, kad patys aludariai prisibijo vadinamųjų ‘blind’ (aklųjų) degustacijų, kai degustuoja paprasti žmonės. Mat yra didelė tikimybė, kad tie paprasti žmonės gali nudegustuoti į kitą pusę, nei teigia televizoriaus ekranai, spaudos maketai ir lauko stendai.

Ближе к делу.

Kruopščiai atrinkus degustuotojus ir pagal visus zokonus išdegustavus parinktą alų, paaiškėjo štai tokia eilė:

Ką gi, dabar galima suprasti, kodėl tokių degustacijų taip bijo “Švyturys”, o gal ir kiti didieji aludariai. Ir kodėl nebijo mažiukai.

Kad garsas apie didelį gero lietuviško alaus pasirinkimą sklistų kuo plačiau, sumontavom mėgėjišką filmuką ir padėjom į youtube:

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad nevargtumėte ieškodami mūsų ar degustacijos dalyvių sąsajų su kokiais nors aludarių interesais. O tiems, kas abejoja žmonių iš gatvės kompetencija spręsti apie alų, paminėsiu, kad vienodai balų surinkusios dvi rūšys -- 8 ir 9 vietas užėmę “Kalnapilio grand” ir “Tauro ekstra” -- verdamos toje pačioje bačkoje. Etiketės skiriasi, kaina skiriasi, tačiau žmonių iš gatvės neapgausi -- suskaičiavus vertinimus sutapo net visi trys skaičiai po kablelio.

Prie progos pamėginsime pratęsti alaus gamybos temą ir pasiteirauti “Daujotų” bei “Gubernijos” gamintojų, ką ir kaip jie daro. Ir, žinoma, ko nedaro.

From commonsense.lt (Showing 30 of 281 items)

Generated by Facebook Photo Fetcher

Į maisto tinklaraščius (tokius kaip, tarkime, visų kulinarų mėgiama “Pragaro virtuvė”) mes netaikom, bet užtat pataikom į tam tikras avantiūras. Praėjusį penktadienį tapome vienu iš rėmėjų, kartu su IKI ir “VSA Vilniumi” susimetę vardan to, kad tam tikra – ypatinga – tautos dalis galėtų sočiai prisivalgyti.

Minėtas tautos žiedas – tai verslo ir ne verslo žurnalistai, komunikatoriai, bankininkai, įvairiausio plauko vadybininkai beigi verslininkai, ir šiaip uolūs ragautojai. Visi, kurių šiaip nekviečia (na, gal tik vieną-kitą) į priėmimus Prezidentūroje. O kadangi jie apskritai dabar nebevyksta, žiedui tenka ieškoti kitų būdų prisikimšti pilvus.

Ir štai jau 5 kartą buvo surengtas toks “Maisto balius” (kurio pradininkai – Vija ir Audrius iš VŽ), kurio esmė – žiedo atstovai, suskirstyti į komandas, gamina valgius keliasdešimčiai žmonių, o pastarieji ragauja ir giria. Maisto terapija “all you can eat” tęsiasi 5-6 valandas, komandos viena po kitos gamina teminius patiekalus, taigi ragautojai turi marias laiko būriuotis, ramstyti sienas ir bendrauti. Taip mezgami ryšiai, kurie vėliau išnaudojami savanaudiškais sumetimais arba vardan tos.

Penktojo, jubiliejinio, “Maisto baliaus” tema – krizinių šalių virtuvė. O kas kaltas dėl krizės? Taigi bankai ir Vyriausybė. Ta proga parodyti kulinarinių gebėjimų buvo pakviesti bankininkai bankininkės (Asta Sungailienė iš SEB ir Jorūnė Juodžbalytė iš “Swedbank”) ir rimti vyrai iš Vyriausybės rūmų (Premjero patarėjai Gintaras Kalinauskas ir Jonas Survila). Ir žinoma, jaunimas, atstovaujamas organizacijos “Kitas variantas” (Božena Ruselevič ir Jonas Jurjonas) – Lietuvos ateitis. Kuri dar ilgai mokės palūkanas už milijardines paskolėles, kuriomis nūdien mintam ir misim.

Mes, kaip finansinis beigi informacinis šio baliaus rėmėjas, buvom prisižadėję paskelbti, kuris gi patiekalas, ragautojų nuomone, buvo įvertintas geriausiai. Susumavus balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad:

1. Tuno salotos, “Kitas variantas”, 118 balų

2. “Apsidairyk darže”, bankininkės, 115 balų

3. “Šarliotka” (obuolių pyragas), “Kitas variantas”, 111 balų

4. Aštriai saldi vištiena, Vyriausybė, 91 balas

5. Gaivioji rūgštelė, bankininkės, 86 balai

6. “Lazdele per grietinę”, bankininkės, 85 balai

7. Lietuviški kiaušiniai su latviškais šprotais, Vyriausybė, 78 balai

Žodžiu, laimėjo jaunatviškos tuno salotos Tai buvo pats pirmas vakaro patiekalas, matomai, įsimintiniausiai pripildęs išalkusios minios skrandžius.

Kulinarai žadėjo komentaruose pasidalinti receptais. Laukiame.

Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm. Ir kad jau taip smagu ir gardu buvo, keletas mūsų ir organizatorių (Vijos ir Jūratės) padėkų:

- Gintarui ir Jonui iš Gedimino pr. 11 – ačiū, buvo skanu. Ypač tie kiaušiniai, kur tauta jums mėtė į langus Smagu, kad einat į tautą ir darote tai su šypsena. Primenu, kad žadėjote daryti viską, kad mes, kritikuodami Vyriausybę, jaustume diskomfortą

- bankininkėms už dosnumą. Gal bankai šiais laikais ir neskolina, bet bent jau maistą dalina negailėdami.

- “Kito varianto” jaunimui – už šarliotką, iškeptą pas draugą orkaitėj kaimynystėj. Paskelbkit to draugo adresą, aplinkiniai stoties rajono restoranai mielai kreipsis.

- Aušrai Barysienei – už nuotraukas specialiai tinklaraščiui commonsense.lt. Užkalnis pasiustų, pamatęs, kad viską fotkinom su jo nekenčiamais iPhonais

- Andriui Asiai – irgi dėkui už nuotraukas, nors ir darytas ne su iPhonu.

- Agnei Gintautaitei – už puikų DJ debiutą. Na, ir už tą Birutės dainą “Patikėki”.

- Dariui, gitaros guru – už tas kelias gyvas meliodijas.

- Prekybos tinklui IKI – už tai, kad kol vieni galvoja apie viską, kiti pagalvoja apie maisto baliauninkus.

- “VSA Vilnius” – už popierinius ekologiškus indus ir medines šakutes. Pirmas balius iš 5, kai nebuvo masiškai apsišiukšlinta.

- restoranui “Belgai” – už gerą brangoką alų ir super puikų aptarnavimą.

Nuotraukos žemiau atvaizduotos iš commonsense.lt Facebook puslapio.

From commonsense.lt (Showing 248 of 250 items)

Generated by Facebook Photo Fetcher